Meilė per Kalėdas. Jessica Gilmore

Nors, tiesą sakant, galėjo tai nuspėti. Flora turėjo dovaną, kurios Aleksas pavydėjo. Ji užmigdavo vos transporto priemonei pajudėjus, kad ir kur būtų. Flora snaudė, kol jie drauge dar prieš aušrą važiavo tamsiomis, šaltomis Londono gatvėmis į oro uostą. Pabudo tik energingai sušveisti pusryčių ir vėl užmigo, kai lėktuvas pajudėjo pakilimo taku.

      Ji ir vėl snaudė. Tikrai galėtų susirungti su Miegančiąja Gražuole. Aleksas stuktelėjo alkūne Florai į šoną.

      – Flora, pabusk. Turi tai pamatyti.

      – M? – ji pasirąžė. – Nemiegojau, tik snaudžiau. Ak! Tik pažvelk, – Flora nustebusi išpūtė akis, pro automobilio langus regėdama snieguotus kalnus iš visų pusių. – Gražu kaip Kalėdų atviruke.

      – Ką manai? Ar taip gražu, kaip ir įsivaizdavai?

      Flora pasipiktinusi atsisuko į Aleksą, ir jo lūpose sustingo šypsena.

      – Gražu? Ne tik gražu. Ak, pažvelk, čia iš tiesų stovi trobelės. Jos visur!

      – Puikiai pastebėta, Šerlokai.

      Flora nekreipė dėmesio į pašaipų Alekso toną.

      – Nemaniau, kad austrai iš tiesų jose gyvena. Maniau, kad yra kaip su trobelėmis šiaudiniais stogais. Žinai, žmonės galvoja, kad Anglijoje stovi tik mediniai namai su didžiuliais sodais, tačiau iš tiesų daug labiau tikėtina, kad gyvensi viename iš daugelio vienodai atrodančių priemiesčio namų. Ak, kaip norėčiau gyventi trobelėje. Jos tiesiog nuostabios.

      – Viliuosi, kad taip galvosi ir apie viešbutį, – išaušo tiesos akimirka. Flora turėjo gerą akį ir gebėjo įžvelgti Alekso kūrinių esmę. Ar ji įvertins viešbučio paprastumą? O gal palaikys jį pernelyg moderniu, nederančiu šiame rojuje?

      – Man patinka visi tavo projektai, tačiau šis sumanytas dar įdomiau. Pripažįstu, nekantrauju pamatyti jį užbaigtą.

      Automobilis, iki šiol juos vežęs judriais keliais link Tirolio sostinės Insbruko, įsuko į siauresnį kelią, vingiuojantį prie Alpių papėdės. Kelio pakraščius buvo nuklojusi stora sniego paklodė.

      – Tik pažiūrėk, pažvelk į šią šviesą, – Flora sugniaužė kumščius. – Ak, kodėl nepasiėmiau eskizų sąsiuvinio? Nors ir nesugebėčiau jos perteikti, pavaizduoti to saulės žaismo ant sniego. Ši šviesa keičiasi tarsi kaleidoskope.

      Gumulas Alekso skrandyje sumažėjo. Flora įžvelgė tai, ką matė ir jis – šviesos ir sniego visumą. Ji supras viešbučio idėją.

      – Per gyvenimą nemačiau tiek sniego. Net per visas žiemas kartu sudėjus. – Flora tikrai jau buvo visiškai pabudusi ir didelėmis tamsiomis akimis žvelgė į kalnus. – Kodėl Anglijoje vos kiek pasnigus gyvenimas sustoja, o čia virte verda, nors aplink tonos sniego?

      – Nes dėl jo gyvuoja vietos ekonomika. Negali gyvenvietės reklamuoti kaip žiemos rojaus be šalto ir balto sniego.

      – Tikra Narnija, – Flora palinko į priekį ir susižavėjusi stebėjo vis aukštyn vedantį kelią. Vienoje pusėje virš galvų kilo kalnas, o kitoje kaip vaikiški žaislai buvo išsimėtę namai, tarp kurių tarsi ledinis šalikas vingiavo upė. – Ar dar toli? Galvojau, kad viešbutis Insbruke.

      – Ne, jis virš miesto, netoli keltuvų į kalną. Svečiai, jei panorėtų, visada bus nugabenti į miestą. Taip jie turės galimybę mėgautis šiais dviem pasauliais. Na, bent tokia yra idėja – svečiai viską turi gauti be pastangų.

      – Jie pakankamai už tai sumoka, – priminė Flora. – Negaliu patikėti, kad gyvensiu tokioje prabangioje vietoje. Net personalui skirti kambariai tikriausiai patogesni už palapinę lietuje.

      – Negyvensi personalo kambariuose. Negi Lola gyventų kur nors kitur nei liukso kambaryje? Dirbsi jos darbą, tad gausi jos kambarį. Rytoj bus tik bandomasis atidarymas, tad niekas iš svečių nemoka už gyvenimą viešbutyje. Turėsime sužavėti kelionių žurnalistus, tinklaraščių autorius ir kelis įtakingus žiemos sporto entuziastus.

      Aleksas nutilo, ieškodamas tinkamų žodžių. Jis žinojo, kaip nejaukiai Flora jaučiasi žmonių būryje, supama nepažįstamųjų.

      – Flora, labai svarbu, kad savaitės pabaigoje jie visi iškeliautų sužavėti. Taip pat būtina, kad aš išvykčiau su patvirtintais planais. Susidorosi, ar ne? Negaliu apsakyti, kokia svarbi ši savaitė – man, mano firmai, taip pat ir „Luso viešbučiams“.

      – Tikrai? Kaip gerai, kad įspėjai. Kitaip būčiau tyčia tau pakenkusi.

      Alekso galvoje nuskambėjo perspėjantys signalai. Floros balsas buvo šaltesnis nei medžių šakos lauke. Tai buvo tas pats tonas, kuriuo ji kalbėjo, kai Aleksas pasišaipė iš paaugliškos muzikos grupės ar pareiškė, kad pirmasis Floros vaikinas jos nevertas. Toks tonas nuskambėjo nepamirštamą dieną, kai Flora labai trumpai nusikirpo plaukus ir Aleksas pritarė jos nuomonei, kad ji atrodo kaip jūreivis, o ne kaip Odrė Hepburn.

      – Turėjau omenyje, kad…

      – Žinau, ką turėjai omenyje – būk profesionali, nesugadink. Na, ir neketinu. Man irgi reikia šio darbo, Aleksai. Gal ir neįsteigiau veržlaus ir sparčiai populiarėjančio verslo būdama dvidešimtmetė, gal ir nesu talentinga jauna profesionalė. Kol kas dar ne. Man reikia daug ką įrodyti, ir dabar pasinaudosiu šia galimybe. Tad nesisielok dėl manęs. Viskuo pasirūpinsiu.

      Aleksas išsižiojo priminti, kad per vakarėlius Flora slėpdavosi virtuvėje ir kad ji mieliau susidurtų su liūtų gauja, nei plepėtų nereikšmingomis temomis, bet užsičiaupė. Jis privalėjo perspėti, kad teks užmegzti daugybę ryšių. Tik ne dabar. Jis luktelės, kol Flora kiek aprims.

      Laimė, automobilis įsuko į vienos eismo juostos keliuką link kalno. Vienoje pusėje atsivėrė įspūdingas vaizdas į slėnį apačioje.

      – Atvykome, – su palengvėjimu pranešė Aleksas. Automobilis sustojo, ir jis atsisegė saugos diržą. – Štai ir „Auksinis erelis“. Ką manai?

      Flora vis dar įsitempusi žiūrėjo į Aleksą norėdama tęsti ginčą, tačiau išgirdusi šiuos žodžius pasisuko ir pažvelgė pro langą. Iš nuostabos ji išsižiojo.

      – Oho. Tu tai sukūrei? Tikrai?

      – Taip, ką manai?

      – Aš… – ji neatsakė, išlipo iš automobilio, sumurmėjo, kai sportbačiais apautos kojos susmego į sniegą, ir smarkiau užsitraukė dygsniuotą striukę, papūtus stipriam kalnų vėjui. Aleksas prišoko prie Floros, ir ši atsisuko į jį.

      – Neveltui žaidei tais kubeliais būdamas vaikas, ką?

      Viešbutis buvo pastatytas ant siauro kalnų iškyšulio. Tarsi kybojo ore virš slėnyje besidriekiančio Insbruko. Kalnai puikiai derėjo prie gyvo paveikslo, matomo pro didžiulius langus. Aleksas nenorėjo suprojektuoti tradicinės trobelės. Jis pasinaudojo šiose vietovėse paplitusia aukso spalvos mediena, ja įrėmino didžiulius stiklo lakštus. Viešbutis turėjo atrodyti netinkamas, pernelyg industrinis šiai ramiai vietai, tačiau statinys puikiai įsiliejo į aplinką, o stiklinės sienos atspindėjo medžius ir kalnus.

      Kiekvieną kartą pamačius viešbutį Aleksui stipriau suplakdavo širdis. Jis negalėjo patikėti, kad planai virto realybe.

      – Patinka?

      Floros skruostai švytėjo, plačias lūpas nušvietė šypsena.

      – Labai. Aleksai, tai nuostabu.

      Jam smarkiai palengvėjo. Kažin kodėl Floros nuomonė tokia svarbi. Ji – ne tik seniausia jo draugė. Ne, Aleksas pasitikėjo jos skoniu. Jei Flora nesuprastų šio kūrinio, vadinasi, jis netinkamai perteikė savo viziją.

      – Tai pirmyn. Eime vidun. Manau, pratrūksi pamačiusi baseiną.

      2

      – Viską