Išgalvotos vestuvės. Andrea Laurence

ką ji galvojo? Ar ne jis turėjo įtartinai ją nužvelgti? Keletą metų priklausydamas Holivudui Džulijanas prisižiūrėjo suvaidintų draugystės scenų. Moterys paprastai būdavo patrauklios ir godžios, siekė iš tikrųjų pakerėti netikrą partnerį, kad tas įsimylėtų ir vėliau iš jo pasipelnytų, pasinaudodamos Kalifornijos bendruomenės turtą ginančiais įstatymais.

      Džulijanas laukė, kol mergina ką nors pasakys, bet ši, apimta dvejonių, stovėjo prie kambario durų.

      – Labas, – galų gale pats nutraukė tylą. – Aš Džulijanas, bet turbūt jau žinai. Ar tave atsiuntė iš vestuvių planuotojų įmonės?

      – Taip, – linktelėjo ji, rudos garbanos sutabalavo prie skruostų.

      Džulijanas tikėjosi, kad ji dar ką nors pasakys, bet mergina tik stoviniavo. Jis pagalvojo, kad ji bet kurią akimirką galėtų nusigręžti ir nuskuosti koridoriumi. Buvo pratęs prie besinervinančių gerbėjų, bet ne prie baikščių. Rosas tikrai jį kaltins, jei tik atbaidys merginą, kurią jam kruopščiai parinko.

      Jis nenorėjo merginos apsimetėlės. Būtų mielai atsiprašęs ir išsiuntęs ją namo, bet Rosas juk ne šiaip sau surengė šį spektaklį. Jis mokėjo vadybininkui už protingus, strateginius karjeros sprendimus, todėl turėjo elgtis mandagiai ir nenuvilti. Arba jam už tai klius.

      – O tavo vardas?.. – padrąsino jis.

      Ji tarsi pakirdo iš nervingo svaigulio.

      – Greta, – ištarė ir ištiesė ranką. – Greta Makalister.

      Džulijanas paspaudė ranką – ji buvo ledinė, o pirštai drebėjo. Ši mergina turbūt jo bijo. Moterys paprastai… šilčiau į jį reaguodavo. Per filmų pristatymus tekdavo atplėšti jų rankas sau nuo kaklo ir nusišluostyti lūpų dažus nuo skruostų. Jam reikės ją sušildyti, nes kitaip niekas – ką jau kalbėti apie skeptiškus žurnalistus – nepatikės, kad jiedu susitikinėja.

      Džulijanas pasitraukė, kad įsileistų ją į kambarį.

      – Užeik, Greta. – Uždaręs duris jis parodė prisėsti svetainėje. – Gal galiu pasiūlyti ko nors išgerti?

      – Nuo alkoholio būtų lengviau, – pakuždomis prisipažino ji.

      Džulijano lūpos linksmai krustelėjo ir jis patraukė prie mini baro. Neblogas sumanymas, padės pralaužti ledus. Bent jau jai. Jis negėrė, bet viešbučio tarnyba tikriausiai parūpino kokio gėrimo. Jis norėtų galėti išgerti, bet asmeninis treneris gėrimą įtraukė į draudžiamų dalykų sąrašą: jokio alkoholio, cukraus, karbonatų, pieno produktų, jokių konservantų, dažiklių, skonių stipriklių ir kitų įdomybių bei skanumynų.

      Deja, rinkdamas Gretai gėrimą Džulijanas nenutuokė, nuo ko pradėti.

      – Čia mažų buteliukų kolekcija. Drąsiai rinkis, kurį nori.

      Įdėmiai stebeilydama į jį Greta nužingsniavo prie baro ir išsirinko tekilos buteliuką. Džulijanas manė, kad ji susimaišys kokteilį, bet ji atsuko kamštelį ir keliskart truktelėjusi ištuštino buteliuką. Tikriausiai nervinosi, nes gėrė gryną tekilą.

      – Žinai, pats galėtum juos išmaukti. Regis, nesi labai laimingas, – ji kreivai dirstelėjo.

      Išmetusi buteliuką į šiukšliadėžę sugrįžo ir atsisėdo ant sofos.

      – Žinau, kad neatitinku moterų, su kuriomis susitikinėji, standartų. Ponas Bentlis primygtinai reikalavo paprastos moters, bet spėju, kad ne mane turėjo omenyje. Juk aš tikrai ne Bridžita, todėl, jei kils rūpesčių, tik tark žodį ir aš dingsiu.

      Jis velniškai stengėsi svetingai ją priimti.

      – Ne, ne, atleisk, – Džulijanas atsisėdo priešais ją. – Vadybininkas aiškiai papasakojo apie šitą susitarimą prieš pat tau pasirodant. Mano elgesys nesusijęs su tavimi ir standartais, kurių manaisi neatitinkanti.

      – Tai nepritari pono Bentlio planams?

      – Ne visai, – atsakė Džulijanas. Nebuvo prasmės gražbyliauti. – Darysiu viską, ką privalau, bet tai ne mano pasirinkimas. Holivude įprasta sudaryti santykių sutartį, bet mano būdas ne toks. Verčiau jau leidžiuosi ieškoti nuotykių vienas nei su mergina, kurios nepažįstu. Tikriausiai todėl Rosas apie susitarimą pranešė netikėtai, kad negalėčiau pasprukti. Bet dabar mudu čia, ir aš suprantu, kad nesu taip gerai pasiruošęs, kaip turėčiau.

      – Aš taip pat, – pasakė ji. – Ar kas nors iš tavo draugų kada šitaip tavimi pasinaudojo?

      – Pasinaudojo? – Džulijanas sukikeno. – Na, galima ir taip pavadinti. Sveika atvykusi į Holivudo filmą, Greta Makalister. Mes parsidavėme dėl sėkmės. Kas privertė atsisakyti sveikos nuovokos ir prisėsti ant mano sofos?

      Susierzinusiu jos veidu nuslinko šešėlis, skruostai patraukliai paraudo. Taip galėjo nutikti ir dėl tekilos poveikio. Džulijanas būtų galėjęs lažintis, kad jos rankos jau nebe šaltos. Jis mėgino užgniaužti norą rasti priežastį ją vėl paliesti.

      – Aišku, kad dešimt tūkstančių už sugaištą laiką ir dar du tūkstančiai už tai, kad atrodyčiau padoriau.

      Džulijanas nužvelgė savo kelių dienų merginą ir susiraukė. Neturėtų prireikti dviejų tūkstančių, kad ji atrodytų tinkamai, be to, jis vylėsi, kad Rosas elgėsi mandagiai ir nepasakė to garsiai. Rosas paprastai būdavo neįtikėtinai tiesmukas, jis rėmėsi nerealiais Holivudo idealais. Tuo tarpu Greta nebuvo iš tų merginų, su kokiomis Džulijanas susitikinėdavo Los Andžele: ji nebuvo nepatraukli. Balta oda be trūkumų, lūpos – putlios ir rausvos. Blakstienos tokios ilgos ir tankios, kad jis net pagalvojo, jog netikros, tačiau Greta nepanaši į tas, kurios siekė padaryti įspūdį.

      Jis manė, kad visos lankėsi kirpyklose ir darėsi manikiūrą. O ji bent galėjo pasiimti pinigus ir nusipirkti drabužių. Šįvakar ji buvo apsirengusi taip, lyg būtų ką tik baigusi darbą jungtuvių šventės vietoje: vilkėjo žalius marškinėlius be rašto, rusvai žalsvos spalvos kelnes, rudą nertinį, mokasinus ir nertas kojines. Pasiruošusi žiemai šiltuose kraštuose, pamanė jis, bet ne itin puošni. Miela. Iš tikrųjų Džulijanui labai priminė motiną, kai toji dar buvo jaunesnė ir gyvenimas nebuvo atėmęs visko, ką turėjo.

      Užuot ją pagyręs – jis manė, kad turėjo tai padaryti, – prakalbo apie visai ką kitą. Jį veikė keistas drovumas, bet jis ir neketino susidraugauti su šita moterimi. Gal ji ir nepriklausė Holivudui, bet pasinaudos juo kaip visos kitos. Ji sėdėjo čia todėl, kad gaus juokingą pinigų sumą už sugaištą laiką.

      – Reikėjo prašyti daugiau. Rosas būtų paklojęs dvidešimt.

      Greta tik gūžtelėjo pečiais, tarsi pinigai būtų nereikšmingi. Džulijanas žinojo, kad iš tiesų yra kitaip. Kas priimtų tokį pasiūlymą, jeigu nereikėtų pinigų? Nors jis milijonierius, niekada neatsisakydavo gerai mokamo vaidmens. Su pinigais visada būdavo ką veikti. Buvo naudinga net saugoti banke.

      Tik jis abejojo, ar Greta ketino nešti pinigus į banką. Ji sutiko su pasiūlymu tikrai ne todėl, kad buvo jo gerbėja. Ji nespigino spinduliuojančiomis akimis, kuriomis priremdavo kitos moterys. Žvilgčiojo į jį susidomėjusi, bet santūriai. Ko gero, jos galvoje sukosi daugybė minčių, tačiau ji tikrai nebūtų jomis pasidalijusi. Jam neturėjo rūpėti, ji tebuvo trumpalaikė jo gyvenimo pakeleivė šią savaitę, bet negalėjo nesidomėti tuo, ką slėpė garbanoti plaukai.

      – Na, dabar, kai išsiaiškinome, kad nusipiginau, gal vertėtų aptarti kitas smulkmenas?

      Taip, pamanė Džulijanas. Verčiau laikytis plano.

      – Atvykau keliomis dienomis anksčiau, kad prieš vestuves pabendraučiau su Murėjumi, todėl turėsi laiko nusipirkti drabužių ir pasiruošti. Pirmas renginys prieš vestuves vyks trečiadienio vakarą. Susipažinimo vakarėlis, kuriame bus kepama mėsa ant grotelių Murėjaus namuose.