Sugundymas. Sarah Mallory

– ne.

      – Tai ir nepainiokime jo į tą reikalą, – linksmai paragino Falinghamas. – Tokiam gražuoliui damos negali atsispirti. Mums neliktų jokių galimybių!

      – Na, bent jau aš negirdėjau apie jokius Arandeilo romanus nuo to laiko, kai jis atvyko į Batą, – teliūskuodamas vyną taurėjo sumurmėjo seras Čarlzas. – Gal grįžai į doros kelią, Arandeilai?

      – Galbūt, – nesutriko Ričardas.

      – O galbūt tiesiog šįkart bijai pralaimėti geresniam už save?

      – Vargu, – paniekinamai šyptelėjo vyras.

      – Tai kodėl nesidedi prie mūsų? – susidomėjo Falinghamas. – Tu vienišas. Jeigu mergiotė tavimi susižavėtų, galėtum ją ir vesti. Tik nesakyk, kad tau nepraverstų turtinga nuotaka.

      Ričardas tylėdamas atsilošė į krėslo atkaltę. Jis antrasis sūnus, tad iš jo buvo tikimasi turtingos nuotakos, tačiau nesėkminga brolio santuoka atgrasė jį nuo vedybinių pančių, ir jis tikėjosi likti viengungis kiek galėdamas ilgiau.

      Jam pasisekė, kad iš krikštatėvio paveldėjo Bruktorno dvarą. Jam priklausė ūkis ir nemenkas žemės gabalas Hampšyre. Jei ne iš ten gaunamos pajamos, Ričardui būtų tekę ieškoti kokios nors tarnybos. Dabar aplinkybės susiklostė taip, kad Bruktornas suteikė jam nepriklausomybę, nors jis žinojo, kad ilgai gyventi taip prabangiai lėšų jam neužteks. Dvarui reikia rūpestingo valdytojo, o kada gi Arandeilams tokie dalykai sekėsi? Jų pavardė buvo tapatinama su skandalais ir nelaimėmis.

      Seras Čarlzas stovėjo priešais Ričardą, jo veide žaidė blausi paniekinama šypsenėlė.

      – Statau tūkstantį svarų, – tyliai prabilo jis, – kad laimėsiu paveldėtojos širdį pirmiau už tave, Arandeilai.

      Nustebintas Ričardas pakėlė akis.

      – Asmeniškos lažybos, Armstonai? Aš nesutinku.

      – Gerai. – Seras Čarlzas apžvelgė aplink stalą susirinkusius vyrus. – Mūsų čia vienuolika. – Jis pamojo laukiančiam savininkui padėti lažybų knygą, plunksną ir rašalą ant stalo. – Tai po kiek mesimės? Kiekvienas po penkis šimtus?

      – Ką čia sugalvojai, Armstonai? – susirūpino Tesfordas.

      – Kiekvienas lažinsimės iš penkių šimtų svarų, kad pirmieji suviliosime panelę Tatam. Bertonas pasaugos pinigus, kol vienam iš mūsų pasiseks.

      – Čia visas kapitalas! Bet reikia paskirti dieną, Armstonai, – šūktelėjo Henris Falinghamas, šiek tiek veldamas žodžius. – Juk negalime laukti iki belag… begalybės.

      – Gerai, – nužvelgė visus Armstonas. – Paskutinę ketvirčio dieną?

      – Mykolinės, – linktelėjo Džordžas Krombis. – Kiek daugiau negu mėnuo. Turėtų užtekti laiko vienam iš mūsų.

      – Puiku. Penki tūkstančiai svarų tam, kuris iki Mykolinių suvilios paveldėtoją. Na, ir, žinoma, papildomas prizas – galimybė ją vesti vienam iš mūsų, viengungių.

      Krombis nusijuokė.

      – O jei pasisektų man…

      – Vienas iš viengungių galėtų nesunkiai ją pagriebti, – užbaigė Tesfordas. – O jos šeima dar ir padėkotų. Dievaži, puikus pasiūlymas! Aš neturiu nieko prieš sugadintą prekę, jeigu prie jos bus pridėtas kraitis.

      – Be abejonės. – Armstonas atvertė lažybų knygą ir greitai surašė sąlygas.

      – Na, Arandeilai, ką pasakysi, nejau penki tūkstančiai svarų tavęs nevilioja? O gal tu mieliau bėgsi kaip brolis?

      Aplink stalą įsivyravo tyla. Ričardas nė krustelėjimu neparodė, kaip įpykdė jį tokia užuomina. Armstono lūpose žaidė pašaipi šypsenėlė, ragindama jį atsisakyti. Vyras žvilgtelėjo į ant stalo gulinčią krūvelę monetų. Tūkstantis svarų. Jis ketino išleisti šiuos pinigus Bruktorno dvaro remontui, kurio šis žūtbūt prašėsi, bet dabar, tegu jį skradžiai, jis parodys tam Armstonui, kuris iš jų viršesnis! Vyras pastūmė laimėjimą į stalo vidurį.

      – Padvigubinkime statymus.

      Tylą suardė aiktelėjimai ir prislopinti šūksniai. Vienas ar du papurtė galvas, tačiau nė vienas nenuėjo šalin.

      – Gerai, iš kiekvieno po tūkstantį svarų, – pataisė įrašą knygoje Armstonas ir ištiesė plunksnakotį Ričardui. – Prizas – dešimt tūkstančių, Arandeilai.

      Ričardas paėmė plunksnakotį, pamirkė jį į rašalą ir suraitė savo pavardę greta kitų.

      – Dešimt tūkstančių, – pakartojo jis. – Laimėtojas pasiima viską.

      – Štai. – Ledi Filida Tatam pastatė vazelę su gėlėmis ant židinio atbrailos ir žingtelėjusi atatupsta apžvelgė kambarį.

      Moteris mėnesio pradžioje išsinuomojo namą ir nuo to laiko plušėjo, norėdama įsirengti jį pagal savo skonį. Galiausiai liko tik šis miegamasis su langais į gatvę. Nors langai buvo atverti, viduje tebetvyrojo vos juntamas dažų kvapas. Filida vylėsi, kad jis pernelyg nesijaus. Kremine spalva nudažius apkalą ir lubas, pakabinus naujas geltonomis gėlėmis marginto kartūno užuolaidas ant langų ir aplink lovą, gana griežtas kambarys virto dailiu miegamuoju. Tualetinis stalelis ir veidrodis buvo uždengti kreminiu muslinu, ant grindų patiesti nauji takeliai. Filida nusišluostė rankas ir patenkinta savo darbo vaisiais nusišypsojo.

      Tokiame kambaryje būtų norėjusi gyventi ji pati, laukdama savojo debiutančių pokylio. Ji vylėsi, kad jos įdukrai čia lygiai taip pat patiks. Kaip tik šiuo metu Elena keliavo iš brangios privačios mergaičių mokyklos Kente į Batą, kur apsistos Filidos namuose. Giminės iš abiejų šeimos pusių abejojo tokio sumanymo išmintingumu. Filidos sesuo tiesiog išliejo susirūpinimą laišku ir pasiteiravo, ar Filida gerai pagalvojusi, koks tai didelis darbas tapti už save vos septyneriais metais jaunesnės merginos globėja. Jos velionio vyro brolis Valteris kalbėjo kur kas tiesmukiau ir net atkeliavo į Batą atkalbėti giminaitę.

      – Brangioji sese, jūs net neįsivaizduojate, kas jūsų laukia, – pompastiškai pradėjo jis. – Mano dukterėčia visuomet buvo įnoringa, o sulaukusi septyniolikos tapo apskritai sunkiai suvaldoma. Ko tik mudu su Bridžita neprisiklausėme apie jos elgesį mokykloje!

      – Regis, ji tikrai karšto būdo…

      – Karšto būdo! – nutraukė ją Valteris, o jo liesas veidas kone susitraukė iš nepritarimo. – Ji net buvo pabėgusi!

      – Ne, ne, jums neteisingai pranešė, – ramindama pataisė Filida. – Elena su draugėmis tiesiog išsmuko į gegužinę ir iki pusiaunakčio grįžo.

      – Bet visi žino, kas sumanė tą nuotykį! Juk nepateisinate jos bastymosi po miestą vidury nakties?

      – Tikrai ne, bet, laimei, jai nieko nenutiko, kaip pastebėjo ponia Akroid.

      – Toji ponia taip pat nedvejodama pastebėjo nebegalinti leisti Elenai pasilikti savo mokykloje.

      – Tik todėl, kad skvairas pajuto… nenumaldomą aistrą Elenai ir pradėjo lankytis visiškai nepriimtinu laiku.

      – O Elena jį drąsino!

      – Ne, ji parašė man ir patikino, kad neleido nieko daugiau, tik parlydėti ją iš bažnyčios.

      – Iš mišparų. Sutemose nelydima net tarno!

      Filida susiraukė.

      – Kaip, po galais, jūs žinote tokias smulkmenas? Ak, taip, – nušvito moteris, – juk Bridžitos bičiulės ledi Lingford duktė mokosi ponios Akroid mokykloje, ar ne? Bernisė. – Ji pati sau linktelėjo. – Prisimenu, Elena man pasakojo apie ją, kai viešėjo Tatamų Parke per Kalėdas. Šlykšti skundikė