Dėmesio objektas. Jo Leigh

savo dėdės, kuriuo beprotiškai pasitikiu, dėka.

      Kodėl gali nepasisekti: nieko baisaus. Karštas ir linksmas. Jis dar nežino, ko nori iš gyvenimo.

***

      Keitė nusikvatojo ir privertė Rebeką atplėšti akis nuo Džeiko nuotraukos.

      – Kas? – paklausė Rebeka.

      – Nieko, – atsakė Keitė. – Tuoj pat jam paskambinsiu.

      – Būtų puiku.

***

      Kriauklė neveikė. Nors ji sugadino jam daug nervų, Džeikas negalėjo jos tiesiog išmesti, o vaikinas iš „Pasidaryk pats“ kompaktinės plokštelės bėrė žodžius per greitai, todėl paskutinę dalį reikėjo perklausyti. Rankomis pastumdė kriauklę, kol ši įsitaisė tarp jo ir sienos, deja, ne ant tos jo kojos, ir pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį. Po sekundėlės būtų pirštu palietęs padėkliuką, bet sukvykė nešiojamasis ragelis.

      – Džeikai?

      Džeikas nusikeikė, šįryt velniavosi jau daugybę kartų. Šią savaitę. Šį mėnesį. Tai jo tėvas. Ir vėl. Papasakos dar vieną kvailą policininkų anekdotą.

      Džeikui labiau patiktų, jei negirdėtų to anekdoto. Tik ne dabar, kai bando įtaisyti savo senučiukę kriauklę naujoje šeimininko vonioje. Tiesą pasakius, tik ne tada, kai jis vis dar gali girdėti. Čia kitoks koncertas.

      Jis sustabdė DVD grotuvą, kriauklę padėjo ant grindų ir paspaudė perdavimo mygtuką.

      – Gerai, paklausykim.

      Pasigirdo prislopintas kikenimas, prakeiktas garsas, kurį leido šešiasdešimt trejų metų vyras.

      – Kiek Džersio policininkų pavyktų suspausti į lemputę?

      Džeikas atsiduso. Kaip tik šitas juokelis, regis, užstrigo paspaudus pakartojimo mygtuką, nes per šitas dienas jį girdi jau trečiąkart.

      – Kiek?

      Dabar tai nebuvo prislopintas jo senuko juokas. Kiti du balsai – Piterio Baskino ir Liamo O‘Haros: visi seni bezdaliai, išėję į pensiją iš Niujorko policijos departamento, pavargę nuo prašvinkusių minčių ir apsvaigę nuo kavos ir domino.

      – Tik vieną… – pasakė jo tėtis.

      – Bet jo niekada nebūna, kai jis tau reikalingas, – pabaigė Liamas.

      Trijulė sukikeno kaip astma sergančios hienos. Kas blogiausia? Kažkas spaudė perdavimo mygtuką, kad Džeikas visą prakeiktą laiką girdėtų.

      – Ei, senučiukai? – galiausiai jam pavyko įsiterpti.

      – Ką čia vadini senais? – riktelėjo Liamas.

      – Jus, visus tris. Bandau įmontuoti kriauklę. Žinot, kiek ji sveria? Daugiau nenoriu klausytis nė vieno sumauto policininkų anekdoto, supratot? Daugiau nė vieno. Prisiekiu Dievu.

      – Taip, taip, – sutiko Liamas. – Maikis sako, kad neturi humoro jausmo.

      – Na, aš manau, kad jis juokingai atrodo, todėl greičiausiai klysta.

      – Vis dar galiu iškaršti tau kailį, Džeikai Doneli, – išrėžė tėvas, – ir nepamiršk šito.

      Džeikas sugrįžo prie kompiuterio, iš naujo paleido ištrauką apie prijungimą prie vandentiekio ir atsistojo priešais kriauklę. Ją pritaisys prie sienos, todėl su invalido vežimėliu nebus bėdos. Čiaupas reguliuojamas judesiu, taigi tėčiui nereikės nieko liesti, tik kilstelėti rankas.

      Džeikas jau praplatino šeimininko naujo vonios kambario duris. Kol tėčiui nepaūmėjo reumatinis artritas, čia buvo svečių vonios kambarys. Kol kas invalido vežimėlis nebuvo visu šimtu procentų reikalingas, bet tėtis greitai negalės pasiekti savo miegamojo antrame aukšte – net su Džeiko pagalba.

      Velniškai sunkią kriauklę perkėlė ant pakylos, vandentiekio sistemą tvarkingai sugrūdo už balto porceliano. Ją buvo lengva įmontuoti, o kadangi vandentiekio darbai jam sekėsi vis geriau, nereikėjo nuolatos keiktis, kad apsaugotų pakylos paviršių.

      Kebliausia buvo ne įrankiai, o skausmas. Kai tik galėjo – atsistojo ir atplaidavo sužeistą šlaunį. Kulka buvo tikra, bet per televiziją nepasakė, kad ji perskrodė raumenis ir sausgysles, ir venas, ir arterijas greitai keliaudama – jo atveju – per fabriko sieną. Gerai, kad šlaunis ne taip sužeista kaip petys.

      Kartais atrodė, kad visiems būtų buvę geriau, jei tas šunsnukis būtų nusitaikęs taikliau. Jis pakraipė kairį petį, kaip fizioterapeutas Tajus išmokė daryti, paskui pasirąžė. Šitas „Pasidaryk pats“ mėšlas niekada nebuvo jo koziris, bet tėtis norėjo, kad namai būtų pritaikyti jam, o daktarai nusprendė, kad Džeikui reikėtų savo rankomis pastatyti ką nors apčiuopiamo.

      Džeikas prisiminė, kaip platino sieną, ir jam iš tiesų patiko ją perdaryti. Buvo visai malonu. Tikras darbas, nors išsiurbė kaip Dyson siurblys.

      Bet dabar jo gyvenimas yra toks. Verandoje – pamišęs senis, prisigalvojantis kokių net pasaulis neregėjo rūpesčių. Nesvarbu, kad kovas ir lauke velniškai šalta, jie ir toliau žaidė kauliukais, kažin, ar šildytuvas palaikė normalią kūno temperatūrą. Žinoma, šildymo įrenginiai įjungti. Šitie vyrai – užsigrūdinę policininkai, todėl per daugybę Niujorko žiemų šalčiui nebeliko vilties.

      Dėkui Dievui, kad esama elektrinių apklotų. Nes Maikas Donelis po visų šėlionių pradėjo senti. Bus gerai, kai Džeikas sutvarkys naują dušą. Nereikia verstis per galvą, nereikia daryti to, ko negali sulenkta jo ranka. Tada šilumos sąskaitos negąsdins ir jis galės lengva širdimi maudytis triskart per dieną, jei tik panorės.

      Kol kas reikia įjungti vandentiekį. Džeikas šlubčiodamas perlipo per nešiojamąjį kompiuterį ir toliau svarstė, kaip viską padaryti pačiam. Po dviejų minučių suskambo mobilusis. Keistoji Keitė Groft. Jie išsiskyrė, viskas buvo puiku, bet Džeikas aiškių aiškiausiai išdėstė savo ketinimus. Jis ne iš tų, kurie prižada paskambinti, bet netesi pažado. Netauškia nesąmonių.

      – Klausau?

      – Sveikas, Džeikai. Turi minutę?

      – Žinoma.

      – Siunčiu tau nuotrauką.

      – Gerai. – Po sekundėlės pyptelėjo jo telefonas. – Gavau.

      Jis spustelėjo ant nuotraukos ir tai, ką pamatė, nustebino labiau nei skambutis. Tai buvo… koks jos vardas, Vinslou, kuri yra ne Vinslou. Torp. Teisingai. Rebeka Torp. Vadovauja dideliam labdaros fondui ar kažkam panašaus: vis rašo laikraščiuose, ypač Post. Jis nelabai suprato, kodėl Keitė Groft užsimanė parodyti tą nuotrauką.

      – Gerai, – vėl pasakė jis.

      – Čia mano draugė Rebeka, – pristatė Keitė. – Domina?

      – Kas?

      – Ji. Susitikimas su ja. Na, supranti, pasimatymas?

      Jis vėl įsmeigė akis į telefoną, į nuotrauką. Rebeka Torp – graži moteris. Įdomiai graži. Veidas – pernelyg ilgas, nosis – per daug atsikišusi, bet ji turi kažką žavaus. Nuotraukose, kurias jis matė, kad ir su kuo ji buvo, atrodė, kad ji ragina visus ką nors daryti. Ką nors daryti su ja. Dabar, žiūrėdamas į nuotrauką telefone, buvo priverstas nusišypsoti. Neturi pasirinkimo. Pravers tai, kad ji turi kūną, kuris išjudina reikiamas stygas. Aukšta, liekna kaip grynaveislė kumelaitė.

      – Ar žinai, kad skambini Džeikui Doneliui?

      Keitė nusikvatojo.

      – Taip. Puikiai suvokiu, kas tu toks. Ir kas ji tokia. Ir noriu tikėti, kad judu šauniai sutarsite. Gerai išmanau šituos reikalus. Ir nesijaudink, ji jau žino, kad neieškai nieko rimto.

      Tai ši grynaveislė kumelaitė nori pasimatyti