Pašėlusi pamergė. Heidi Rice

rugpjūtis. Dabartis.

      Kai kas nutiko. Tu ir M. turėsite išrinkti vietą Kesės vestuvėms be manęs. Susitiksime rytoj 11 val. Amber vestuvinių suknelių salone. Nevėluok. R xxxx

      – Rise Maikals, aš tave užmušiu, – sušnibždėjo Džina Karington perskaičiusi žinutę savo išmaniajame telefone.

      Tai buvo spąstai – paprasta ir aišku.

      Šiuo metu jos buvusi studijų draugė išgyveno antrojo šanso nirvaną su patraukliu buvusiu ir netrukus naujuoju tapsiančiu jos vyru Meisonu, tad tiesiog dvelkė pavasario – ir, kaip Džina įtarė, – puikaus sekso džiaugsmu.

      Tas, jai sutrukdęs kai kas, buvo naivus Risės optimizmas, kad, palikusi ją ir Marnę vienas, ji privers jas pasibučiuoti ir galutinai susitaikyti po tos nepamirštamos nakties prieš dešimtmetį, kai jos apsisvaidė tokiais žodžiais kaip kekšė, šliundra, davatka ir suskaldė nuostabųjį ketvertuką.

      Džinos pirštai slankiojo po telefono klaviatūrą, kol ji keikė savo kvailumą.

      Turėjo nujausti, kad taip atsitiks, kai tik Risė pasiūlė surengti netikėtą vestuvių vakarėlį Kesei ir Takui – seksualiam atletui, už kurio ji ruošėsi ištekėti Manhatano metrikacijos biure penktadienį prieš Darbininkų Šventę1.

      Tiesa ta, kad Džina nieko net neįtarė. Risė buvo nuostabi mergina, atsidavusi draugė ir puiki organizatorė – tikra Parko Alėjos princesė, tad nebuvo nuostabu, kad jai šovė tokia mintis.

      Tai buvo tipiškas Kesės poelgis – jų genialioji draugė sutiko ištekėti už Tako ir paliko viską organizuoti jam. Apie jokias fanfaras, sambrūzdį, nepadorias linksmybes ar išdykavimus nebuvo net kalbos. Tad pasikalbėjusi su Taku, Risė nusprendė, kad likusios trys ketvertuko draugės turi suorganizuoti šventę be Kesės žinios. Kadangi jų draugę ištiktų koma, patekus į didelę puotą, jos nusprendė surengti minimalistinį vakarėlį – po oficialiosios dalies metrikacijos biure surengs puikią vakarienę puikiame restorane.

      Taigi Risė, Marnė ir Džina šią ankstyvą valandą sutarė susitikti mėgstamoje Džinos užkandinėje šalia centrinės stoties ir aptarti tolesnius veiksmus.

      Bet Risė šioje situacijoje įžvelgė galimybę ir paprastą susitikimą pavertė Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija.

      Džina ir Marnė bendravo gana mandagiai – po ilgos pertraukos jos vėl susitiko maždaug prieš mėnesį, per neįprastą Risės nevestuvių vakarėlį, kuris iš pradžių turėjo būti Risės vestuvės su Dilanu Bruksu – Ponu Idealiuoju. Ir to turėjo pakakti, pasipiktinusi pagalvojo Džina. Jos pasikalbėjo viena su kita, netgi pajuokavo. Nebuvo jokių įžeidinėjimų, jokių smūgių ar išdraskytų akių, tad, Džinos manymu, tai jau buvo gana neblogas pasiekimas. Bet akivaizdu, kad to Risei buvo negana, nes ji elgėsi tarsi aktyviausia meilumo ir vilties klubo narė. Risė norėjo, kad visi nešvarūs skalbiniai būtų išvėdinti ir tada vėl išskalbti, kad jos keturios vėl būtų nerūpestingos studijų draugės, kokios buvo Hilbruko universiteto laikais.

      Bet, Džinos nuomone, tai buvo tiesiog neįmanoma. Juk žmogus negali sugrįžti į praeitį ir ištaisyti padarytų klaidų. Tiesiog reikia išmokti su jomis susigyventi. Ir ji nesitikėjo, kad Marnė kada nors jai atleis. Nes ji dar pati sau neatleido.

      Ir ne tik tai. Pasibučiavimas ir susitaikymas su Marne reikštų, kad vėl teks kalbėti apie vyrą, apie kurį Džina sau pažadėjo net negalvoti, nes per pastaruosius metus jis itin atkakliai veržėsi į jos mintis. Tai buvo Marnės vyresnysis brolis, Karteris Praisas. Vyras, su kuriuo ji patyrė pašėlusią naktį, likus vos kelioms savaitėms iki jo vestuvių. Tai buvo naktis, kurios pasekmės ne tik vos nesužlugdė jos, bet, iš to ką pasakojo Risė, sugadino ir jo gyvenimą.

      Ką tik nulakuotais nagais barbendama į paveikslėlį ant telefono, Džina žvilgtelėjo į įmantrų laikrodį ant užkandinės sienos – noras parašyti Marnei žinutę ir rasti pretekstą pabėgti stiprėjo. Ji turėjo dar dešimt minučių iki Marnės atvykimo, nes pirmą kartą gyvenime atėjo į susitikimą per anksti.

      Atsidususi ji užrakino telefoną ir įsikišo atgal į rankinę. Prieš dešimt metų ji būtų pasidavusi pagundai ir pabėgusi nuo Marnės bei nemalonaus pokalbio, kuris labai gąsdino, bet tuo pačiu buvo neišvengiamas. Nes kai jai buvo devyniolika, daryti ką tik užsigeidžia ir tada pabėgti nuo pasėkmių buvo tapę jos specialybe. Džina patrynė drėgnus delnus į suknelę, kurią prieš savaitę nusipirko Brukline. Viską apsunkino tai, kad ji nebebuvo ta pati pašėlusi ir neatsakinga plevėsa kaip anksčiau.

      – Ar galiu Jums ko nors pasiūlyti, panele?

      Džina prisiklijavo šypseną išgirdusi paslaugų studento, aptarnaujančio klientus, balsą.

      – Ko nors karšto ir stipraus, – iš įpročio šmaikščiai atsakė ji.

      Skaistus padavėjo veidas ryškiai nuraudo.

      – Mmmh… Ką Jūs turite omenyje?

      – Kavą, – pasakė pasigailėdama jo, kai paraudimas šiek tiek atslūgo. – Ir šįryt man reikia jos stiprios.

      Vaikinas linktelėjo.

      – Tuojau atnešiu.

      Ji stebėjo jį nužingsniuojantį ir nusišypsojo.

      Net jei Džinai nebereikėjo atsitiktinių meilės nuotykių, buvo malonu žinoti, kad neprarado savo žavesio.

      O kai po dešimties minučių ji lėtai gurkštelėjo skystos užkandinės kavos, pasijuto beveik laiminga. Kol besisukančios restorano durys apsisuko ir išstūmė Marnę Prais, puikiai atrodančią su įspūdingu kostiumėliu ir koketiškais aukštakulniais. Džina pakėlusi ranką pamojavo ir stebėjo, kaip Marnės išraiška pasikeičia iš entuziastingos į nepatiklią, jai pastebėjus tuščias kėdes prie staliuko.

      Apgailestavimo banga nuvilnijo per Džinos pilvą. Kai jos pirmą kartą susitiko Risės namuose universiteto miestelyje, buvo visiškai akivaizdu, kad tarp Džinos ir šios naivios gražuolės nebuvo nieko bendro, tad pirmąjį mėnesį ji praleido negailestingai erzindama Marnę dėl visko – pradedant jos požiūriu į meilę ir vedybas, baigiant nepriekaištingomis pietietiškomis manieromis, bet galiausiai jų draugystė virto stipriu, palaikančiu ir stebinančiai nuoširdžiu ryšiu.

      Tiesą sakant, Džina tada jautėsi pranašesnė už Marnę. Ji laikė save modernia, kosmopolitiška moterimi, žinančia viską apie vyrus, seksą ir santykius, ne taip, kaip visko bijanti naivi pietų skaistuolė.

      Bet vėliau, nepaisant tų skirtumų, Marnė ėmė patikti Džinai. Nes po tomis nesugadintomis pietietiškomis manieromis slėpėsi pavydėtinas atsidavimas teisingiems poelgiams, atsakomybė už savo veiksmus ir neišsenkantis tikėjimas žmonių gerumu. O tada Džina ėmė ir viską sugadino, įšokdama į lovą su broliu, kurį Marnė idealizavo – tuo pačiu suprasdama, kad pati nėra sutverta brandiems santykiams.

      Bet vienas dalykas, dėl kurio Džina gailėjosi dar labiau nei pasidavimas pagundai tą naktį, buvo tai, kad panaikino tą ryškią pasitikėjimo šviesą Marnės akyse. Ir dabar atrodė, kad ji dingo amžiams.

      – Sveika, Džina, – Marnė mandagiai nusišypsojo ir atsisėdo prie staliuko. – Ar mes ankstyvos? – paklausė ji, greičiausiai tikėdamasi, kad Risė – kuri niekada nevėlavo – staiga materializuosis ir išgelbės jas iš šios keblios situacijos.

      O, kad taip būtų.

      – Risė neateis. Kažkas nutiko, – Džina gurkštelėjo kavos ir susilaikė nuo komentaro, kad tas kažkas, ko gero, buvo jos seksualiojo buvusio vyro svarbiausia kūno dalis.

      – Galiu lažintis, žinau, kas būtent, – sumurmėjo Marnė ir Džina vos nepaspringo kava. – Prisiekiu, klausantis Risės kalbų, galima pagalvoti, kad seksą išrado Meisonas.

      Džina

1

Darbininkų šventė (anlg. Labor Day) – valstybinė JAV šventė, minima pirmąjį rugsėjo pirmadienį.