De Marko meilužė. Abby Green

net nerado žodžių. Įsivyravo tyla.

      Vienas juodas antakis krustelėjo.

      – Jūs?..

      Vyro lūpos virptelėjo, ir nuo to pasidarė tik blogiau, nes ją dar labiau pakerėjo nepadoriai patrauklus lūpų linkis. Burna žadino geismą – lyg būtų skirta vien bučiniams. Lyg visa kita būtų tik gaišatis.

      Veidas užkaito, nes nebuvo pratusi galvoti apie bučinį ką tik susipažinusi su vyriškiu, tad prisivertė vėl pažvelgti į juodas akis. Pastebėjo, kad vyras aukšto ūgio ir net baisu, kaip tvirtai sudėtas. Iš pirmo žvilgsnio buvo sunku nustatyti, ar ir visa kita išties taip puiku. Plaukai buvo tankūs ir juodi, viena garbana vinguriavo ant kaktos. Tai teikė nepažįstamajam šėtoniškumo ir dar labiau išryškino veido bruožus, kuriuose buvo galima įžiūrėti šiokių tokių išpuikimo žymių.

      Jis neabejotinai laikėsi mandagumo taisyklių, rankas buvo nerūpestingai susikišęs į kišenes, ir tai pastebėjusi Greisė pagaliau atsikratė stingulio. Ji susigūžė ir nuleido akis.

      – Šis maistas ne man… Jis skirtas…

      Ji labai stengėsi rasti pateisinimą savo nekultūringam poelgiui ir pavėluotai svarstė, ką pasakytų Stivenas, jei ją už tai iš čia išvarytų. Gal ji visai ne taip suprato šį vyriškį? Ji vėl pažvelgė į jį ir įtariai paklausė:

      – Gal jūs iš apsaugos?

      Vos žodžiams išsprūdus iš lūpų po neįtikėtinai trumpos akimirkos vyras atmetė galvą ir nusijuokė krūtininiu juoku; Greisė suprato, kad geriau būtų nieko nesakiusi. Šis vyras nebuvo tik paprastas apsaugos darbuotojas.

      Sutrikusi ir suvokusi, kad visiškai nesusigaudo šioje aplinkoje, Greisė kandžiai atšovė:

      – Nėra ko taip jautriai reaguoti. Iš kur man žinoti, kas jūs esate?

      Vyras liovėsi juoktis, jo akys spinduliavo šelmiškai ir linksmai – tai tik pakurstė Greisės pyktį. Ji suprato, kad taip yra todėl, kad vyras kažin kaip ypatingai veikia jos kūną. Niekada dar nebuvo patyrusi tokio jausmo. Oda įsijautrino ir pašiurpo, nors salėje buvo šilta. Paaštrėjo visi pojūčiai. Girdėjo, kaip tuksi širdis, darėsi karšta – lyg viduje pamažu kas įsiliepsnotų…

      – Nežinote, kas aš?

      Tobulame vyro veide įsirėžė akivaizdi abejonė. Greisė pakeitė nuomonę. Jo veido bruožai ne tokie jau tobuli. Nosis kreivoka, lyg būtų buvusi sulaužyta. Vienas skruostas šiek tiek randuotas. Kitoje veido pusėje nuo žando iki smilkinio matyti dar vienas nebelabai ryškus randas.

      Mergina suvirpėjo, lyg pastebėjusi jame ką labai gilaus ir esminio. Lyg jiedu turėtų ką nors bendra. Tikra nesąmonė. Vienintelis bendrumas, kad jie šiuo metu kvėpavo tuo pačiu oru. Nepažįstamojo klausimas ir abejonė priminė apie pokalbį.

      Ji kilstelėjo smakrą.

      – Ką gi, nesu aiškiaregė, o jūs neprisisegęs kortelės su pavarde, iš kur tada, po galais, man žinoti, kas jūs toks?

      Jis tvirtai sučiaupė puikias lūpas, lyg tramdytų juoką. Kvaila, bet Greisė panoro skelti antausį, bet turėjo suvaldyti ūmų pyktį, derantį prie jos ryškių plaukų ir ugningo būdo.

      – Tai kas jūs, jei esate toks svarbus, kad visi turi jus pažinoti?

      Jis papurtė galvą, linksmybė išgaravo be pėdsakų. Greisė vėl suvirpėjo, bet šį kartą pastebėjusi kitą šio tobulo vyriškio pusę. Keista, kaip per sekundėlę pajuto šį visiškai jai nepažįstamą vyrą turint slaptų klodų ir gelmių. Dabar jo akyse atsispindėjo abejonė. Ją apėmė jausmas, kad už šio lengvo žavesio slypi kai kas ne itin geranoriško – paslaptis ir gudrybė.

      – Kodėl nepasakote man kas jūs?

      Greisė atvėrė burną, tačiau tuomet tarp jų atsirado vyriškis ir kreipėsi tiesiai į aukštą dievybę nekreipdamas jokio dėmesio į merginą, lyg ji čia būtų patekusi atsitiktinai – Greisei to nereikėjo priminti, juk taip ir buvo. Įsibrovėlis buvo pratęs įsiterpti tarp šio vyro ir moterų – tai buvo itin nemalonu.

      – Pone de Markai, visi laukia jūsų kalbos.

      Greisė apstulbo. Ponas de Markas? Tas vyras, į kurį susižavėjusi spoksojo, yra Rokas de Markas? Iš to, kaip Stivenas apibūdino jo pasiekimus ir jį patį, Greisė įsivaizdavo, kad Rokas de Markas turėtų būti daug vyresnis. Galbūt nedidelio ūgio, storas, rūkantis cigarą. Tik ne toks kaip šis – stiprus ir energingas – vyras. Spėjo, kad jam daugiausia gali būti šiek tiek per trisdešimt.

      Jiems sutrukdęs pataikūnas dingo minioje, o Rokas de Markas žengė žingsnį Greisės link. Plūstelėjo kvepalų aromatas, toks muskusinis ir trikdančiai vyriškas. Jis ištiesė ranką, o ji, vis dar apstulbusi, pakėlė savąją ir leido jam ją paimti. Žiūrėdamas į akis vyras pasilenkė ir pabučiavo jos mažą blyškios odos strazdanotą rankutę. Viduje, nors kraujas plūstelėjo jam prisilietus, Greisė susigūžė, nes vyras turbūt pajuto, kad jos rankos sudiržusios nuo darbo.

      Rokas de Markas išsitiesė ir paleido merginos ranką. Jai jau nebekilo abejonių – jis buvo karštas ir gundantis.

      – Niekur nenueikite, prašau. Dar nepasakėte, kas jūs…

      Metęs karštą žvilgsnį nusisuko ir nužingsniavo svečių minios link. Tik tada Greisė atsikvėpė. Negalėdama susilaikyti, ji kurį laiką nenuleido akių nuo didingo vyriško stoto. Jis visa galva buvo aukštesnis už kitus, kurie prasiskyrė priešais jį lyg Raudonoji jūra ir padarė kelią praeiti. Plati nugara, siauri klubai ir ilgos kojos. Kūno tobulybė.

      Jis buvo Rokas de Markas. Legendinis finansų magnatas ir milijardierius. Kai kurie žmonės laikė jį genialiu. Ji įnirtingai žvilgsniu ieškojo ir pagaliau rado Stiveną, dėmesingai žiūrintį į tą pusę, kur ant pakylos, iškilęs virš žmonių, stovėjo Rokas.

      Net gerai nesuprasdama, kodėl, Greisė žinojo, kad jai reikia iš čia pasišalinti. Mintis, kad vėl teks akis į akį susidurti su tuo vyru, ją tiesiog sukrėtė. Ji aiškiai pamatė, kokia netašyta yra. Ėmė niežėti šiurkščią rankų odą. Nebuvo nė vieno žmogaus šioje salėje, išskyrus ją, nežinančio, kas jis toks. Visų tų moterų brangakmeniai buvo tikri, o jos papuošalai iš pigaus plastiko. Jai čia ne vieta.

      Mergina prisiminė, kad pats svarbiausias žmogus šioje salėje pastebėjo ją gvelbiančią sumuštinius nuo vaišių stalo, ir net pabalo, nes jai prieš akis stojo baugus vaizdas, kaip Stivenas pristato ją Rokui de Markui. Jei Rokas apie tai užsimintų, Stivenas pasijustų pažemintas. Jam gal net kiltų nemalonumų. Sukilo giliai įsišaknijęs atsakomybės jausmas, ir Greisė padarė tai, ką tuokart galėjo. Pabėgo.

      Niekinamai perkreipęs lūpas Rokas de Markas skaitė finansiniame laikraščio priede apybraižą apie save. Šarže buvo išryškinti jo vyriški veido bruožai bei tamsus gymis. Tačiau širdyje smilktelėjo pasitenkinimas, kai užmetė akį į savo su atšiauraus grožio Onora Vintrop nuotrauką. Nesipuikavo, bet žinojo, kad jie kartu gerai atrodo – tamsusis greta šviesiosios. Nuotrauka buvo daryta prieš savaitę vykusiame de Marko labdaros renginyje Londono muziejuje. Tas vakaras buvo pastangų galutinai įsitvirtinti garbingų žmonių bendrijoje pradžia.

      Šypsena tapo niūri, kai pagalvojo, kad panelė Onora Vintrop nekantrauja gultis su juo į lovą. Tačiau iki šiol jis atsispyrė jos vilionėms. Tą vakarą apsisprendė, kad baigiamasis akordas bus vedybos su ja, ir siekdamas šio tikslo neleis, kad seksas aptemdytų visą procesą. Šypsena dingo nuo lūpų, kai pripažino, jog jam nereikia ypatingų pastangų, kad jai atsispirtų.

      Lyg tyčia, smulkutės gyvos raudonplaukės paveikslas įkyriai brovėsi į mintis. Viską įsivaizdavo taip ryškiai, kad net pašoko nuo kėdės. Jis priėjo prie plataus biuro lango, pro kurį matėsi Londono vaizdai. Tačiau jie nepatraukė Roko dėmesio, kaip ir dokumentas,