Noriu jo viso. Jo Leigh

nutilo, tačiau jau po sekundės suskambo greitesnė, laukinė daina, ir Šenon davė valią judesiui. Dievas mato, ji šoko taip, tarsi būtų nuosavame miegamajame, tarsi niekas į ją nežiūrėtų. Kaip ir Neitas.

      Šenon apsisukus, Neitas prapliupo kvatotis, ir ji negalėjo susilaikyti neatsakiusi jam tuo pačiu. Jie buvo atsikovoję nemenką gabalą šokių aikštelės, o Šenon neatminė, kada paskutinį kartą jautėsi tokia laisva. Daina baigėsi pernelyg greitai, ir jie abu puolė vienas kitam į glėbį, kad galėtų bent truputį atsikvėpti.

      – Fantastika.

      – Tikrai taip.

      – Nedaug moterų įvertina unikalų mano stilių.

      – Todėl, kad jos kvailos neišmanėlės.

      – Ak, Šenon, esi man per daug maloni.

      – Netiesa. Tikrai nesu tau maloni.

      Prasidėjo nauja daina, tačiau ji buvo lėta, romantiška, ir Šenon suabejojo, ar nevertėtų atsiprašyti ir…

      Neitas apsivijo rankomis jos liemenį ir ėmė judėti. Nieko nei ypatingo, nei keisto. O jai pasirodė be galo paprasta uždėti rankas jam ant pečių ir leisti širdies ritmui nurimti.

      – Tai sakai, nuotykiai.

      Neitas lengvai papurtė galvą. Paskui pažiūrėjo Šenon į akis.

      – Galima pavadinti ir taip.

      – Denis minėjo, kad po cunamio Indonezijoje išvykai padėti ištiktiems nelaimės.

      – Taip, – linktelėjo Neitas. – Turėjau reikiamų įgūdžių ir galėjau pagelbėti.

      – O dabar?

      – Pagalbos jiems reikia ir dabar. Daug kam. Dirbu organizacijoje, kuri siunčia mane ten, kur galiu pasitarnauti.

      Kažkas atsitrenkė Šenon į nugarą, ir ji visu kūnu, nuo kelių iki krūtinės, prigludo prie Neito. Instinktai jai liepė atsitraukti, tačiau įvyko ir dar kažkas, kas nebuvo susiję nei su minia, nei juo labiau su šokiu. Ji tiesiog negalėjo nežiūrėti į Neitą, o jis žiūrėjo į ją taip, tarsi salėje būtų tik juodu. Įtampą akivaizdžiai jautė ir jis. Šenon suvirpėjo, o tai Neitui taip pat neprasprūdo pro akis.

      Dar vienas bumbtelėjimas padarė tai, ko nepavyko padaryti jai pačiai: juos išskyrė.

      Neitas nurijo seiles, apsidairė aplinkui ir galiausiai vėl akimis grįžo prie Šenon.

      – Po šios saviraiškos valandėlės mielai išgerčiau. Neprieštarautum? Mūsų stalelis laisvas. Atnešiu ko nors.

      Ačiū Dievui. Šenon nesuprato, kas ką tik įvyko, todėl, norėdama ramiai viską apmąstyti, mielai sutiko.

      – Puiku. Balto vyno, prašyčiau.

      – Maištautoja.

      – Tokia jau esu, – išsiviepė ji.

      Neitui palydėjus ją prie stalelio ir patraukus prie baro, Šenon šypsena išnyko. Jeigu jis būtų buvęs bet kuris kitas vyras, ji būtų supratusi, ką reiškia tas kibirkščiavimas ir garavimas. Viena vertus, jai norėjosi jo atsiprašyti ir paaiškinti, kad neketino prie jo taip intymiai prisispausti. Bet jei jau taip nutiko… Ne. Šenon norėjo pasakyti Neitui visai ne tai. Ji ir pati nežinojo, ką norėjo pasakyti. Turbūt dėl to, kad ligi šiol jai nepavyko jo perprasti. Akimirką ji pagalvojo… Bet tai jau juokinga.

      Vaikystėje Neitas buvo tikras padauža. Nuolat rizikuojantis, garsiai šūkaujantis. Per neramų savo būdą nuolatos patekdavo į bėdą, o į daugumą keblių situacijų nusitempdavo ir Denį, tačiau Ficdžeraldų namuose jis visada būdavo laukiamas. Ypač todėl, kad jo tėvai dirbo iki vėlumos.

      Šenon nė nenutuokė, ar jis ir dabar toks nutrūktgalvis, pasiruošęs nė nesumąstęs nerti į beprotiškas situacijas. Jo darbas buvo pavojingas, vertas pasididžiavimo. Tačiau jinai jį pažinojo tik kaip vaiką, o apie vyrą nenumanė nieko. Keturiolika metų – ilgas laiko tarpas, be to, ji taip pat nebuvo ta pati mergaitė. Nors gal visgi buvo… Kartais Šenon būdavo sunku suprasti pačią save.

      Kol Neitas laukė gėrimų, ji pasidažė lūpas – rankinėje užteko vietos tik lūpdažiams, rašikliui, bloknotui, dvidešimtinei ir mėtinėms pastilėms. Kvailas daiktas. Bent jau pamergės suknelė graži. Ne kažin kas ypatingo, žinoma, o tik paprasčiausias aptemptas, berankovis drabužis. Tačiau vien praeitais metais Šenon teko vilkėti net penkias sukneles, kurios nė už ką pasaulyje daugiau neišvys dienos šviesos. Bent jau šį kartą ji nebuvo paprašyta tapti vyriausiąja pamerge.

      Šenon buvo beveik tikra, kad to į ją kreipsis visi draugai ir giminės – dėl turimų ryšių. Tai, kad buvo atsakinga už spausdinimo įmonės pardavimus ir rinkodarą, reiškė, jog pardavėjai, pradedant Čelsiu ir baigiant Vilidžu, kuo puikiausiai žinojo jos vardą.

      – Ko tokia susiraukusi?

      Pastatęs ant stalo taurę vyno ir didžiulį bokalą alaus, Neitas atsisėdo priešais Šenon. Ją apėmęs vidinis sąmyšis čia visiškai nederėjo. Dieve švenčiausias, Šenon, tvardykis. Maloniai jaudintis vertėjo tik dėl vieno – naujai rasto kandidato mainų kortelėms. Toks išvaizdus, tarptautinio masto gyvenimą gyvenantis ir nepamirštamai šokantis vyras privalo būti įtrauktas į sąrašą. O geroms moterims Švento Morkaus pietų mainų metu tikrai bus ne pro šalį įkvėpti gurkšnį gavaus oro.

      Neito plaukai buvo apkirpti šauniai. Ne pernelyg stilingai, bet tikrai tvarkingai.

      Visi, kuriems yra tekę bendrauti su Neitu, turėdavo suprasti, jog aukšta kakta yra didelis privalumas ir jis galėtų augintis gerokai ilgesnes nei kitų žandenas.

      – Esi gražus, – pasakė Šenon. Ir sustingo. Visai neketino to ištarti garsiai.

      Neitas buvo bekeliąs prie lūpų bokalą, bet staiga suakmenėjo.

      – Tu apie mane?

      Ak, bala nematė. Juk Šenon turi per akis darbo, jis taip pat užsiėmęs, po šio vakaro jie veikiausiai vėl dešimt metų nesimatys.

      – Apie tave. Kai mokeisi vidurinėje, maniau, kad esi visai nieko, tačiau dabar tapai tikru gražuoliu.

      Užsitęsusią tylos minutę Neitas valios pastangomis mėgino nenusišypsoti.

      – Turbūt turėčiau padėkoti?

      – Nėra už ką. O dabar klok savo gerąją naujieną.

      – Aš persikraustau. Pas jus.

      Antras skyrius

      Neitas stebėjo, kaip Šenon akys vis labiau išsiplečia iš nuostabos. Norėdamas nuslėpti šypseną, jis gurkštelėjo tamsaus alaus.

      – Štai kaip? – jos balsas nuskambėjo be galo nerūpestingai, kaip žmogaus, kuris visai taip nesijaučia.

      – Buvau apsistojęs Žirafos viešbutyje, – linktelėjęs paaiškino Neitas, – bet kadangi tavo mama tai sužinojusi kone patyrė infarktą, jau rytoj persikraustau pas jus.

      – Denio, Mailso ar Timo?

      – Manai, kad rizikuočiau gyvybe įsikraustydamas į kurio nors tavo brolių, išskyrus Mailsą, kambarį? – nusijuokęs paklausė Neitas. – Visi jie tikri laukiniai.

      Šenon jau buvo spėjusi susitvardyti, ir Neitas dėl to apgailestavo. Bent jau išoriškai, kiek tai buvo įmanoma, ji atrodė rami, ir jam buvo smalsu, kas dedasi jos galvoje. Tas šokis… Ne pirmieji du, kurių metu jis nė nemėgino apgaudinėti savęs atrodantis geriau, nei pagal muziką judanti šimpanzė. Savo paties laimei, Neitas liovėsi dėl to jaudinęsis. Juk turėjo kitų gerų savybių. Be to, jeigu kam nors tai nepatiko, galėjo nešdintis kuo toliau.

      Dabar Neitas tegalvojo apie lėtą šokį – tą, kurio metu pajuto prie krūtinės prisispaudžiant