Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai. Heidi Rice

savimi, Rubė pajuto tvirtą, erzinantį susivaldymą.

      Ji persimetė savo ilgas kaštonines garbanas per petį.

      – Koks viliojantis pasiūlymas, – ištarė kaip įmanydama kandžiau. To vaikino savimeilė ir taip buvo milžiniška. – Tačiau šią popietę jau einu į pasimatymą, – pridūrė patikindama, kad jos susitikimas su virtuvės šefu bus asmeniškas. – O trise nemėgstu.

      Rubei grįžtant prie automobilio, jai į nugarą atsimušė garsus aidintis jo juokas. Ji siūbavo klubais norėdama parodyti, kad išeina garbingai pasitraukusi, o ne pasidavusi.

      – Gaila! – sušuko vaikinas jai pavymui. – O aš jau maniau, jog esi bloga mergaitė.

      Atidarydama dureles Rubė žvilgtelėjo į jį.

      – Vėl klysti, – atkirto gniauždama viduje tvinksintį apgailestavimą. Ar jam iš tiesų reikėjo atrodyti taip nuostabiai šalia sportinio automobilio, saulei pavertus jo tamsius plaukus žvilgančiai rudais, ir su žaliose akyse spindinčiu neatsispiriamu iššūkiu?

      – Aš ne mergaitė. O moteris.

      Keilamas Vestmoras nusijuokė, kai žavi jauna gražuolė įlipo atgal į savo raudoną automobilį.

      – Tu teisi, – sumurmėjo patenkintas.

      Automobilis kaip tik jai, – pamanė Keilamas, kai anas atgijo. Dėl klasikinių išlinkimų ir akį rėžiančio stiliaus. Vyras susiraukė sudžeržgus pavaroms. Kaip ir šeimininkė mašina nebuvo pratusi būti varoma.

      Automobiliui nuvažiuojant, mergina iškišo ranką ir pamojavo. Keilamas sukikeno ir taip pat pamojavo jai. Nors tai nebuvo labai lengva paslėpsniuose pulsuojant karščiui.

      Jis lėtai nusišypsojo. Karštis ėmė tvinksėti smarkiau.

      Argi tai ne staigmena?

      Kada tokia kurstytoja kaip ši mergina atrodė jam viliojanti? Ir dar atstūmusi jį be rimtos priežasties. Keilamas galėtų lažintis iš mėnesio atlyginimo, kad pasimatymas, apie kurį ji kalbėjo, pramanytas. Neramus jos žvilgsnis – klasikinis nepatikimo liudininko bruožas.

      Keilamo šypsena išblėso, kai automobilis stabtelėjo žaliuojančios Londono gatvės gale ir jis pastebėjo sudužusią stabdžių lempą ir pakrypusį buferį. Mašina pasuko į šoninę gatvę ir jis perskaitė ant durų blizgiomis rožinėmis raidėmis išraitytą užrašą: Šlakelis glaisto: keksiukai pagal užsakymą, tinklalapio adresą ir telefono numerį.

      Mergina pradingo eismo spūstyje, o Keilamas pasisuko apžiūrėti savo automobilio ir nustebo supratęs, jog taip įsitraukė į jųdviejų ginčą, kad nė nepatikrino savo mylimo ferario būklės.

      Laimei, jis išsisuko su nedideliu įbrėžimu ant buferio. Keilamas patrynė jį nykščiu, vėl įlipo į automobilį ir išsitraukė iš dėklo telefoną.

      Nors jis ir mėgavosi ginčydamasis su ta mergina, šis atsitikimas įvyko dėl jo kaltės. Taip, ji sustojo užimdama dvi aikštelės vietas, tačiau jis pernelyg greitai pasuko ir bumbtelėjo į jos automobilį. Ir – kaip provokuojamai priminė mergina – eismo taisyklėse apie tai parašyta labai aiškiai. Keilamas įvedė jos numerį į savo telefoną.

      Jis visuomet žaidė pagal taisykles. Teisė buvo ne tik jo profesija, tvarkos ir atsakomybės Kelas reikalavo ir asmeniniame gyvenime. Todėl jam teks susirasti tą merginą ir atlyginti jai žalą.

      Jis susiraukė nuo saulės, užsidėjo akinius ir vėl nusišypsojo.

      Mintis, kad vėl pamatys ją, tikrai nebuvo nemaloni. Paprastai Keilamas rinkdavosi nuspėjamas ir neturinčias didelių lūkesčių moteris. Todėl potraukis panelei Lengvabūdei sukėlė lengvą nerimą. Akivaizdu, jog su ja lengva nebus.

      Tačiau jo socialinis gyvenimas nutrūko nuo tada, kai prieš mėnesį Džema nutraukė ir taip retus jųdviejų susitikimus vien dėl to, kad jis nesutiko leisti jai įsikraustyti. Keilamui patiko sava erdvė, vienatvė – kodėl tai taip sunku suprasti? Gavęs dvi svarbias bylas kitam mėnesiui, jis nusprendė vasarą praleisti laikydamasis celibato.

      Bet dabar viliojo vaikymosi jaudulys, be to, prieš akis ilgas šventinis savaitgalis žaidimams.

      Kelas nykščiu barbeno vairą, prisimindamas švelnią it rožės žiedlapis merginos riešo odą, pašėlusiai kalantį pulsą ir rudas akis, virstančias tirpstančiu šokoladu. Trauka tarp jų neabejotinai abipusė. Jis tuo tikras.

      Kelo šypsena išsiplėtė ir jis užvedė automobilį. Sudužusi stabdžių lempa ir pakrypęs buferis buvo puiki dingstis dar sykį susigrumti su panele Lengvabūde. Ir kitą kartą jis neleis jai taip lengvai išsisukti.

      Antras skyrius

      – Kaip sekėsi?

      Rubė žvilgtelėjo į smalsų savo asistentės Elos veidą ir numetė rankinę ir storą produktų nuotraukų bylą ant naujutėlės odinės sofos šviežiai nudažytame Šlakelio glajaus priimamajame.

      Paskui nusispyrė batus ir klestelėjo ant sofos.

      – Neklausk, – suvaitojo ji maudžiančias kojas užsimesdama ant klevinio staliuko, kurį nusipirko prieš savaitę drauge su sofa ir sienų apmušalais, būdama įsitikinusi, kad šiandien tikrai gaus Kemberlando užsakymą.

      Ela klestelėjo šalimais.

      – Maniau, kad viskas jau seniai aišku?

      – Būtų, jei Skarletės buferis nebūtų nukritęs ir aš nebūčiau dvidešimt minučių pavėlavusi į susitikimą, – Rubė atrėmė galvą į sofos pagalvėles ir skausmingai atsiduso. – Deja, šefai, turintys dvi Mišelino žvaigždutes, negarsėja kantrybe ir supratingumu. Gregoris Malinis atsisakė su manimi susitikti, o jo pagalbinis šefas perskaitė man dešimties minučių paskaitą apie tai, koks brangus Malinio laikas, ir pranešė, jog jie nedirba su žmonėmis, kuriems nerūpi punktualumas.

      – O, ne.

      Rubė pasuko galvą, kad pamatytų užuojautos kupiną Elos veido išraišką ir įprastą lengvą cukraus pudros sluoksnį ant jos nosies ir skruostų – kaltės banga jos kone nenusinešė.

      – Švelniai pasakyta.

      Ela susiraukė smarkiau.

      – Bet ar tu nebuvai atidavusi Skarletės į servisą vos prieš savaitę?

      – Taip… tačiau tai buvo prieš tai, kai į ją atsitrenkė prašmatnus itališkas sportinis automobilis.

      O hormonai išvedė mane iš kelio dėl tokio pat prašmatnaus jo šeimininko.

      Jei nebūtų šitaip nukrypusi į šalį su tuo vaikinu, būtų pastebėjusi automobiliui padarytą žalą… ar bent jau turėjusi užtektinai laiko suspėti į svarbų susitikimą.

      Rubė norėjo sau įspirti. Ir būtų įspyrusi, jeigu jos kojų piršteliai nešauktų iš agonijos dėl to, kad pusę Kemdeno kirto avėdama aukštakulniais bateliais, kuriuos nusipirko norėdama padaryti įspūdį šefui, su kuriuo nė nesusitiko.

      – Patekai į avariją! – aiktelėjo Ela. – Ar tau viskas gerai?

      – Nėra dėl ko jaudintis, – ramiai atsakė Rubė, o dėl Elos susirūpinimo jos kaltė pasiekė apogėjų. Verslo partnerė buvo ir geriausia jos draugė. Jiedvi draugavo nuo pat darželio. Ela buvo paprasta, neįtikėtinai miela ir kurdavo meniškus keksiukų papuošimus. Ji nusipelnė daug daugiau. – Viskas gerai.

      Ar bent jau bus gerai, kai praeis noras atlikti charakirį su vienu iš savo virtuvinių peilių. Kada ji pradės elgtis kaip suaugusi ir nustos kreipti dėmesį į kiekvieną pakeliui sutiktą žavų vyriškį? Pastaruoju metu elgėsi taip gerai, tai kodėl, po velnių, šiandien šitaip nukrypo?

      Ponas Prašmatnusis itališkas sportinis automobilis tikriausiai nė nebuvo toks gražus. Dabar