Išlošta naktis. Cat Schield

ir vadovauti. Nors toks jos būdas dažnai nuvildavo ir tėvą, ir motiną, ji liko sau ištikima; tačiau mokykloje, motinai patyrus širdies smūgį, nerūpestingos Misės dienos baigėsi. Kadangi mama liko prikaustyta prie invalido vežimėlio, jai reikėjo pagalbos net menkiausiuose reikaluose, ir Misė privalėjo sparčiai suaugti. Ji rūpinosi mama iki pat jos mirties, iki savo dvidešimt penktojo gimtadienio.

      – Nejaugi dar mažai šiandien pasilinksminai? – paklausė Sebastianas. – Visą dieną praleidai grožio centre. Per daug išgėrei. Leisk nuvesti tave į kambarį. Rytoj mūsų laukia svarbus darbas.

      – Aš dar net nepradėjau. – Ji pasisuko į ruletės stalą ir tėškė ant jo grynųjų pluoštą. – Penkis tūkstančius žetonais, prašyčiau.

      Dalytojui nespėjus pajudėti, Sebastianas uždėjo ranką ant grynųjų.

      – Pagalvok, ką darai. Tai dideli pinigai. Dveji metai taupymo ir aukojimosi.

      Misė truktelėjo jo riešą, tačiau pastanga prilygo skruzdės bandymui pastumti kalną. Ji atsidūrė visai šalia Sebastiano. Misę apgaubė Sebastiano kaitra ir ėmė tiršta lava skverbtis į tolimiausius sielos kampelius, kur laukiniai impulsai tik ir laukė išlaisvinimo. Jo vyriškas losjono po skutimosi aromatas įsiveržė pro šnerves ir dar labiau sudirgino normalaus įsiaudrinimo ribą peržengusius nervų galiukus. Ji svyravo ant kažko beprotiško ribos.

      – Žinau, ką darau. – Tai buvo labiausiai nuo tiesos nutolęs atsakymas. Jokio detalaus plano Misė neturėjo. Neturėjo net supratimo, ar jos sprendimas teisingas. Bet jai tai ir nerūpėjo. Pirmą kartą per penkiolika metų ji veikė vadovaudamasi vien instinktais, kad ir kur jie turėjo nuvesti. Kad ir kokia turėjo būti jų kaina.

      Šis jausmas buvo nuostabus.

      – Panele?

      Dalytojas pertraukė jų ginčą ir Misė alkūne trenkė Sebastianui į šonkaulius. Šis suinkštė ir paleido jos pinigus.

      – Penkis tūkstančius žetonais, prašyčiau, – pakartojo ji, atsukdama petį šefo nevilties ir nepasitenkinimo išraiškai.

      Jo nepritarimas privertė ją pasijusti nesmagiai. Kaip ir su tėvu, ji buvo pripratusi daryti viską taip, kaip norėdavo Sebastianas. Kiek kartų ji leido jo nuomonei užgožti savąją? Net skaičių pametė.

      O senus įpročius sulaužyti sunku.

      Ratas pajudėjo jai nespėjus pastatyti. Susierzinusi dėl ką tik nušvitusio suvokimo, Misė pradėjo nagais barbenti į stalą ir laukti, kada kamuoliukas sustos.

      – Neišmesk šitaip pinigų, – patarė Sebastianas.

      – Kodėl? – Kokia nauda iš apsilankymo Las Vegase, jeigu negalima padaryti to, ko net šiek tiek tektų gailėtis? – Privalėjau juos išleisti vestuvinei suknelei. Dabar jos nebereikės.

      – Dar sutiksi tau skirtą žmogų, – užginčijo Sebastianas. – Ištekėsi.

      – Turėjau žmogų. – Jis jos visai nepažįsta, tiesa? – Jis mane metė. – Vakar. Dieną prieš jos gimtadienį. Dvejus metus tikėjusi, kad pagaliau ištekės, ji ir vėl stovėjo ties starto linija. Ne. Kur kas blogiau, buvo dvejais metais senesnė ir galėjo rinktis iš mažesnio skaičiaus vyrų.

      – Apgailestauju.

      – Turėtum. Tai tavo kaltė.

      – Mano kaltė? – Paprastai jis žiūrėdavo į ją neutraliu žvilgsnius, lyg nė nematytų. O dabar vertino kažkaip kitaip, ne visai neutraliai.

      Kas čia darosi? Sebastianas žvelgia į ją taip, lyg ji būtų gardus šokoladinis triufelis, kurį jam norisi praryti. Sunerimusi Misė sumiksėjo:

      – J-jis su manimi išsiskyrė, nes nesilioviau pas tave dirbusi.

      – Kodėl jam buvo taip svarbu, kad pas mane dirbi?

      Nes jis įsitikinęs, kad esu tave įsimylėjusi.

      Misė, žinoma, nebuvo jo įsimylėjusi. Na, gal šiek tiek pradžioje. Gal tik pirmuosius metus. Bet jos gyvenime atsiradus Timui, jausmus šefui pavyko užgniaužti. Jausmus be atsako. Jausmus, į kuriuos jis niekada neatsakytų.

      Sebastianas jai buvo nepasiekiamas. Jis susitikinėdavo su turtingomis, prestižiniam visuomenės sluoksniui priklausančiomis moterimis. Tą žmonių kategoriją ji gerai pažinojo. Kartą vidurinėje ir pati susitikinėjo su berniuku iš turtingiausios apygardoje šeimos. Jo pažadais išvežti ją iš vakarinio Teksaso buvo susižavėjusi ne ką mažiau nei pačiu vaikinu. Tai, dėl ko jis su ja išsiskyrė – ir kaip tai padarė, – sieloje paliko gilią žaizdą.

      – Timas negalėjo pakęsti, kad puldavau vykdyti visų tavo nurodymų, vos paskambindavai, – tęsė Misė. – Visi mūsų ginčai kildavo tik dėl tavęs. Jau seniai privalėjau mesti darbą.

      – Tai kodėl nemetei?

      Nebūtų jis Sebastianas, jeigu nepaleistų strėlės tiesiai į dilemos šerdį. Jos šefas užčiuopdavo pamatines problemas greičiau nei kuris nors kitas jos pažinotas žmogus, greičiau netgi už jos tėvą, kuris šiaip jau garsėjo gąsdinančia savybe skaityti žmonių mintis. Žmonių, bet ne savo dukters.

      Į jo klausimą Misė atsakyti negalėjo. Turėtų prisipažinti, kad išėjimas iš darbo pas Sebastianą jai tolygus rankos nusikirtimui. Jis jai buvo reikalingas kaip vanduo. Reikalingas, kad jaustųsi gyva.

      Argi ne patetiška?

      – Ką tik tai ir padariau. – Tik šiek tiek per vėlai. Dieną prieš tai Timas pasakė sutikęs savo svajonių merginą ir ketinąs ją vesti. Misės rankos virpėjo. – Dvejus metus laukiau, kol jis man pasipirš. – Jai užgniaužė gerklę ir kiti žodžiai liko neištarti.

      O jis nusprendė vesti kitą, kurią pažinojo vos mėnesį.

      Misės akyse susikaupė ašaros, bet ji jas nuvijo kelis kartus greitai sumirksėdama. Buvo skausminga žinoti, kad nesi geidžiama. Jeigu ji netiko į porą Timui, nemotyvuotam farmacininkui, kam tuomet galėjo tikti?

      – Statykite, – pranešė dalytojas ir susirinkusieji pradėjo dėti ant stalo žetonus.

      Misė pastūmė savuosius ant raudonos spalvos.

      – Penki tūkstančiai dolerių ant raudonos.

      – Nedaryk to, – nors švelniai, bet paliepė Sebastianas.

      – Kodėl? – Ji net nesistengė nuslėpti paniekos. Sebastianas privalėjo suprasti, kad ji jam daugiau nepriklauso ir įsakinėti jai nebegali. – Neturiu ko prarasti. Tikrai.

      – Pasiimk pinigus ir išleisk kam nors vertingam. Naujam automobiliui. Įmokoms už namą. Kam nors, kas truktų ilgiau nei dvidešimt sekundžių.

      Protingas patarimas, bet kaskart, žiūrėdama į už šiuos pinigus įsigytą daiktą, ji matytų savo vestuvinę suknelę. Nuostabią, gražiai krintančią atlasinę, nėriniais puoštą suknią rauktu sijonu ir karoliukais siuvinėtu korsažu. Nuotrauką su šia grožybe ji išsikirpo iš jaunamartėms skirto žurnalo dar prieš dvejus metus, kai Timas pirmą kartą prakalbo apie ateitį.

      – Štai ką padarykime, – pradėjo Misė, nuo entuziastingo Sebastiano įvertinimo jausdamasi geidžiama ir drąsi. Beprotiški impulsai kaitino visą dieną. Galbūt įkopimas į ketvirtąją dešimtį nėra pats baisiausias dalykas pasaulyje? Kodėl gi nepradėjus naujo dešimtmečio su nauju požiūriu? – Lažinkimės.

      Sebastianas parėmė rankomis klubus ir nutaisė nuolankų veidą.

      – Iš ko?

      – Paskutinis šaukimas, – pranešė dalytojas.

      Misė girdėjo, kaip ratas įsisuka, ir kamuoliukas pradeda riedėti. Iš to, ką buvo skaičiusi apie ruletę, žinojo turinti keturiasdešimt septynis