Dėkingi už klaidą. Nora Roberts

nebemokėti nuomos. Žinoma, tada rizikuotume būti iškraustyti, tačiau… Oho! – Ji išsilenkė per atvirą langą. – Turėtum pamatyti šį automobilį. Linkolnas ar panašiai… ir su vairuotoju. Nuo užpakalinės sėdynės išlipa moteris. – Labiau susižavėjusi nei apimta pavydo ji giliai atsiduso. – Atrodo kaip verslininkė, nužengusi iš madų žurnalo „Harper’s Bazaar“ puslapių. – Šypsodamasi Kelė metė žvilgsnį per petį. – Man regis, į mūsų lindynę atvyko tavo ledo princesė.

      Apžiūrėjusi pastatą iš lauko Sidnė nusprendė, kad jis visai gražus. Tarsi sena moteris, nepraradusi orumo ir išlaikiusi jaunystės grožio šešėlį. Raudonos plytos kiek išblukusios ir dabar švelniai rausvos, vienur kitur apsinešusios purvu. Apdailos dažai šen bei ten sutrūkinėję ir atsilupę, bet tai nesunku pataisyti. Ji išsitraukė bloknotą ir ėmė žymėtis.

      Matė, kad prie durų ant laiptų sėdintys vyrai ją stebi, tačiau nekreipė dėmesio. Vieta gana triukšminga, pagalvojo ji. Dauguma langų atidaryti, pro juos sklido įvairiausi garsai – balbatavo televizoriai ir radijai, verkė kūdikiai, kažkas virpančiu sopranu traukė „Dykumų dainą“. Balkonėliai, iš kurių, regis, mažai naudos, buvo prikrauti vazoninių gėlių, dviračių, ramiame karštame ore džiūvo skalbiniai.

      Prisidengusi akis nuo saulės Sidnė pažvelgė į viršų. Dauguma balkonų turėklų atrodė gerokai surūdiję, trūko kai kurių atramų. Ji susiraukė, tada pastebėjo Michailą, kuris žiūrėjo išsilenkęs pro langą viršutiniame aukšte, kone skruostais susiglaudęs su stulbinama blondine. Kadangi jo krūtinė buvo nuoga, o ir mergina menkai prisidengusi, Sidnė pamanė, kad jiems sutrukdė. Šaltai linktelėjusi jam ji vėl nuleido žvilgsnį į savo užrašus.

      Kai ėmė kopti laiptais, vyrai pasitraukė leisdami jai praeiti. Mažame prieškambaryje tvyrojo prieblanda ir buvo nepakeliamai tvanku. Šio aukšto langai buvo aklinai uždažyti. Senos parketo grindys subraižytos ir nuzulintos daugybės kojų, dvokė – aiškių aiškiausiai dvokė pelėsiais. Kelė įtariai apžiūrėjo liftą. Kažkas virš aukštų mygtukų ranka buvo užrašęs: „Palikit viltį visi, čia įėję.“

      Susidomėjusi Sidnė paspaudė iškvietimo į viršų mygtuką ir ėmė klausytis besileidžiančio lifto barškėjimo ir cypimo. Nekantriai atsidususi dar šį tą užsirašė. Viskas apverktinos būklės, pagalvojo. Pastatą reikia nuodugniai patikrinti, o Heivardus nubausti. Tačiau dabar ji atstovauja Heivardams.

      Lifto durys girgždėdamos atsivėrė ir iš jo išlipo Michailas.

      – Atvažiavote apžiūrėti savo imperijos? – pasiteiravo.

      Sidnė pirmiausia baigė rašyti, tada pakėlė į jį akis. Dabar jis bent jau vilkėjo marškinius… jeigu tai galima pavadinti marškiniais. Plonų baltų marškinėlių rankovės buvo nuplėštos, jie buvo prairę per siūles.

      – Kiek pamenu, žadėjau pasidomėti. Peržvelgusi dokumentus nusprendžiau pati apžiūrėti pastatą. – Ji metė žvilgsnį į liftą, paskui vėl į jį. – Jūs arba labai drąsus, arba visai kvailas, pone Stanislaski.

      – Realistas, – pataisė gūžtelėjęs pečiais Michailas. – Kam lemta nutikti, tas ir nutiks.

      – Galbūt, tačiau norėčiau, kad niekas nesinaudotų šiuo liftu – jį reikia sutaisyti arba pakeisti nauju.

      Michailas susikišo rankas į kišenes.

      – O ar kada nors taip bus?

      – Bus. Jau netrukus. Man atrodo, laiške minėjote, jog kai kurie laiptų turėklai sulaužyti.

      – Labiausiai sulūžusius aš pakeičiau.

      Sidnė kilstelėjo antakį.

      – Jūs?

      – Šiame name gyvena vaikų ir senelių.

      Toks paprastas atsakymas ją sugėdino.

      – Suprantama. Kadangi atstovaujate nuomininkams, gal galėtumėte parodyti, kokie yra didžiausi trūkumai.

      Jiems pradėjus lipti laiptais Sidnė pastebėjo, kad turėklai akivaizdžiai nauji. Pasižymėjo, jog juos pakeitė namo gyventojas.

      Jis beldėsi į visų iš eilės butų duris. Žmonės su juo sveikinosi džiaugsmingai, o su ja nepatikliai. Ore tvyrojo maisto kvapai – jau baigtų valgyti arba ką tik paruoštų pietų. Jai siūlė pasivaišinti obuolių pyragu, šokoladiniais pyragaičiais, guliašu, viščiukų sparneliais. Vieni gyventojai piktai skundėsi, kiti atrodė susijaudinę. Tačiau Sidnė savo akimis įsitikino, kad Michailas laiškuose nieko neperdėjo.

      Trečiame aukšte Sidnei nuo karščio ėmė svaigti galva. Ketvirtame ji atsisakė siūlomų spagečių su mėsos kukuliais… nustebo, kaip apskritai galima virti tokiame karštyje. Atsigėrė tik pasiūlyto vandens. Rūpestingai pasižymėjo, kaip urzgia ir gaudžia vamzdžiai. Pasiekusi penktą aukštą Sidnė jau desperatiškai troško atsidurti savo bute su kondicionieriumi, išsimaudyti po šaltu dušu ir išgerti taurę atvėsinto vyno.

      Michailas pastebėjo, kaip jos veidas žvilga nuo prakaito. Lipdama paskutinį laiptų maršą Sidnė truputį užduso ir jis pajuto pasitenkinimą. Karalienei nepakenks pamatyti, kaip gyvena jos valdiniai. Nusistebėjo, kad ji nenusivelka švarkelio, neatsega bent poros palaidinės sagų.

      Bet visai nepatiko mintis, jog jis pats norėtų visa tai padaryti už ją.

      – Manyčiau, kad kai kurie nuomininkai turi kondicionierius, tikriausiai įsijungia. – Prakaitas žliaugte žliaugė jai per nugarą.

      – Elektros laidai neatlaikytų. Kai tik kas nors juos įsijungia, perdega saugikliai ir nebeturime šviesos. Ypač bloga padėtis koridoriuose, – tęsė Michailas. – Juose visai nėra kuo kvėpuoti. O viršuje užvis blogiausia. Karštis kyla į viršų.

      – Esu girdėjusi.

      Pastebėjęs, kad Sidnė išblyškusi kaip drobė, Michailas nusikeikė.

      – Nusivilkite švarkelį.

      – Atsiprašau?

      – Jūs kvaila.

      Jis nusmaukė švarkelį jai nuo pečių ir ėmė traukti nuo rankų.

      Iš karščio ir nuo šiurkščių, ryžtingų jo rankų Sidnei akyse ėmė tavaruoti dėmės.

      – Liaukitės!

      – Labai kvaila. Čia juk ne posėdžių salė.

      Prisilietimas nepriminė meilužio rankų, tačiau labai trikdė. Vos tik viena ranka išlaisvėjo, Sidnė trinktelėjo jam per nagus. Nekreipdamas į tai dėmesio Michailas įstūmė ją į savo butą.

      – Pone Stanislaski, – ištarė ji dusdama, bet nepraradusi orumo. – Neleisiu savęs grabinėti.

      – Abejoju, kad jus gyvenime kas nors grabinėjo, jūsų didenybe. Koks vyras gali norėti nušalti pirštus? Sėskite.

      – Neturiu jokio noro…

      Jis paprasčiausiai stumtelėjo ją ant kėdės ir pažvelgė į Kelę, kuri stovėjo virtuvėje išsižiojusi iš nuostabos.

      – Atnešk jai vandens, – paliepė.

      Sidnė gaudė kvapą. Šalia kėdės burzgiantis ventiliatorius vėsino odą.

      – Esate įžūliausias, blogiausių manierų ir labiausiai nepakenčiamas iš visų vyrų, su kuriais man teko bendrauti.

      Paėmęs stiklinę iš Kelės Michailas panūdo šliūkštelėti vandenį Sidnei į veidą, bet, užuot taip padaręs, įbruko stiklinę jai į ranką.

      – Gerkite.

      – Jėzau, Miša, turėk širdį, – sumurmėjo Kelė. – Ji atrodo leisgyvė. Gal norite drėgno skuduro? – Netgi jį siūlydama ji nenustojo žavėtis