Bela ir negailestingasis šeichas. Sarah Morgan

po penkių dienų. Ir, Rašidai… – suspaudęs vadeles nuramino nerimstantį eržilą, – … tai tavo galimybė ir pačiam įgyti patirties. Neeikvok jos. Ir pasistenk nepradėti karo.

      Nespėjus broliui paprieštarauti Zafikas leido virpančiam ir nekantraujančiam eržilui šauti į priekį, pro pravirus rūmų vartus nėrė tiesiai į dykumą, nė nesistengdamas valdyti žirgo. Šis dusyk piktai šoktelėjo, bet šeimininkas balne nė nepajudėjo, tad eržilas nurimo tarsi būtų prisiminęs, kad jojikas jam išties prilygsta.

      – Tu visai kaip ir aš nekantrauji dingti iš miesto, – sumurmėjo Zafikas mėgaudamasis dėl staigaus greičio užplūdusia adrenalino banga.

      Priešaky atsivėrė dykuma, atvira erdvė išvadavo nuo nesibaigiančių valdžios reikalų, nuo atsakomybės rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis, kuriems augant tai darėsi vis sudėtingiau. Jis buvo jų globėjas, tad jautėsi už juos atsakingas lygiai taip pat, kaip ir už savo šalį.

      Po vienuolikos sunkių atsakomybės ir pareigos metų jis buvo pasirengęs viską palikti ir pasinerti į kartą per metus sau leidžiamą vienatvę, kurią taip brangino.

      Jokių problemų. Jokio spaudimo.

      Tik dykuma ir jis pats.

***

      Pasiklydusi.

      Karštis, troškulys, smėlis, karštis, troškulys, smėlis…

      Argi ji jau neturėtų būtų atvykusi? Joja ištisas valandas, o viskas aplinkui atrodo lygiai taip pat.

      Kas ją buvo apsėdęs, kad patikėjo, jog ras kelią?

      Burna išdžiūvo labiau nei dykuma, galvoje tvinksėjo, gėlė akis.

      Apkvaitusi Bela prisimerkė nuo akinančios dykumos saulės ir įsižiūrėjo į mirguliuojantį karštį, regis, judinantį visą peizažą. Dabar jai labiausiai reikia oazės su vėsiu vandeniu ir palmėmis, kurių pavėsyje galėtų pasislėpti. Bet aplinkui nebuvo nieko, tik smėlis, karštis ir su kiekviena minute augantis deginantis troškulys.

      Jos burna buvo tokia sausa, kad mergina mielai išgertų net ir žolelių arbatos.

      Ji liovėsi valdžiusi žirgą ir tik nežymiai jautė, kad jis vis dar tikslingai žingsniuoja.

      – Atsiprašau, – suvaitojo ji pasilenkusi į priekį ir panardinusi veidą į kumelės karčius. – Dėl savęs aš nesijaudinu, bet man labai gaila, kad taip su tavimi pasielgiau. Kodėl tu neturi navigacijos prietaisų? Liaukis eiti. Nėra prasmės. Turime pasiduoti.

      Žirgas paniekinamai prunkštelėjo ir ėjo toliau. Bela buvo per silpna ir išsekusi, kad tam priešintųsi.

      Ji mirs.

      Jos kūną užpustys smėlis, po daugelio amžių jį atras archeologai.

      Nors buvo apkvaitusi ir siaubingai ištroškusi, mintyse iškilo būsimos laikraščių antraštės: Blogoji Bela Balfor dingsta iš „Prieglobsčio“ dykumoje.

      Gal jie pamanys, kad ji nusiskandino žolelių arbatoje.

      O gal jiems nė nerūpės.

      Ji tyliai suaimanavo ir norėjo dar kažką pasakyti žirgui, bet jos burna išdžiūvo taip, kad kalbėti darėsi sunku. Galvą nepakeliamai skaudėjo – atrodė, kad kažkas puola ją kirviu, vaizdas akyse ėmė plaukti.

      Prieš nukrisdama nuo žirgo dar spėjo pamatyti iš auksinio spindesio išnyrantį blogą linkintį juodą šešėlį.

      Mirtis, – pamanė ji ir be sąmonės susmuko ant smėlio.

      ANTRAS SKYRIUS

      Zafikas šoko nuo žirgo ir tyliai burbtelėjo jam nurodymą. Eržilas kaipmat sustojo išdidžiai pakėlęs galvą.

      Atpažinus kumelę, Zafiko nuostaba virto įtūžiu.

      – Amira… – švelniai kalbindamas jis priėjo prie savo mylimiausios kumelės, ištiesė ranką ir negailestingai užgniaužė viduje verdantį pyktį. – Ką čia veiki? – žirgas leido jam paimti vadeles, kuriomis jis tuoj pririšo kumelę prie savo eržilo.

      Vėliau, – pažadėjo sau šaltai. – Vėliau kažkam teks už tai sumokėti. O dabar jam reikia susitvarkyti su šia mergina.

      Ji buvo tokia nepanaši į arkliavagį, kad jam beliko tik nusistebėti.

      Vos dirstelėjęs į plonyčius medvilninius jos drabužius jis suprato, kad ji nė nenutuokia, kaip išgyventi žiaurioje dykumoje, ir suspaudęs lūpas pasilenkė prie nejudraus kūno.

      Netoliese smėlyje voliojosi rausva kepuraitė, bet daugiau, regis, niekas jos nesaugojo nuo deginančios saulės kaitros.

      Zafiko lūpa iš paniekos užsirietė. Po visų grasinimų ir įspėjimų, štai ką jie atsiuntė pavogti jo labiausiai branginamą žirgą?

      Nekantrumui sumišus su pykčiu jis apsižvalgė ieškodamas kuprinės ar kažko, kur mergina galėtų būti įsidėjusi skysčių, bet aplinkui nieko nesimatė.

      Po nosimi nusikeikęs priklaupė ir ją pakėlė, sušnypštęs pro sukąstus dantis, kai blondinės plaukai brūkštelėjo jam per ranką tarsi vienas vienintelis saulės spindulys. Nuraudę jos skruostai buvo smėlėti, o vyro žvilgsnį prikaustė išdžiūvusios lūpos.

      Negalėdamas atplėšti akių nuo putlių lūpų Zafikas pajuto, kaip viduje sprogsta pavojingas karštis. Vyras žiūrėjo į jos veidą ir akimirkai pamiršo viską, išskyrus moterį glėbyje. O tada jos vokai lėtai pakilo ir jis pasijuto žvelgiąs į mėlyniausias kada nors matytas akis. Jos priminė jam vasaros dangų, žydrus Arabijos jūros vandenis, Al Rafido turguose parduodamų šilkų mėlį. Bet, nors ryškios, tos akys buvo bereikšmės, apkvaitusios, o pro pražiotas lūpas pasigirdo šnabždesys – kažkas nesuprantamo, kažkas apie žolelių arbatą – o tada vokai vėl nusileido ir mergina daugiau nepratarė nė žodžio.

      Suvokęs, kad vis dar spokso į jos veidą, Zafikas pajuto užplūstant pyktį.

      Koks jis vyras?

      Ta mergina be sąmonės.

      Ji vos gyva, o jis geidžia jos taip, kaip ji – be abejonės – geidžia vandens.

      Dehidratacija, – pamanė jis, mergina nešinas grįžo prie savo eržilo ir išėmė buteliuką iš balno kišenės. Ne pirmą kartą mato tokį vaizdą.

      – Gerk, – griežtai įsakė jis, bet ji neparodė jokio ženklo, kad galėtų paklusti jo nurodymui.

      Susimąstęs, kuo gi nusipelnė šios sąmonę praradusios naštos, kai turėtų mėgautis vienatve, Zafikas pašlakstė vandens ant merginos lūpų ir su niūriu pasitenkinimu stebėjo, kaip ji apsilaižo jas liežuviu. Na, ji bent jau ne lavonas.

      Jis norėjo, kad ji išgyventų, nes tada galės atsakyti už tai, kad bandė pavogti jo žirgą. Jai teks atsakyti už savo nusikaltimą.

      Kad ji išgyventų, jam reikia paslėpti ją nuo saulės ir atvėsinti. Vienintelė vieta, kur tai įmanoma, yra jo paties stovykla.

      Zafikas pasidavė, permetė jos vangų kūną per savo žirgą ir prilaikydamas ją užsilipo pats. Prisitraukęs nejudrų kūną prie galingo savojo, kojomis suspaudė eržilo šonus ir paragino jį pirmyn, per petį dirstelėjęs patikrinti kumelės.

      Mažiau nei per dvidešimt minučių jie pasiekė atokios jo stovyklos prieglobstį – dvidešimt minučių, per kurias jis baisiausiai piktinosi savimi dėl to, kad pasiduoda be sąmonės gulinčios moters kerams.

      Elegantiškai nušokęs nuo žirgo Zafikas sukando dantis ir dar kartą paėmė ją į glėbį.

      Gal reikėjo ją palikti dykumoje.

      Nedidelėje oazėje paleidęs žirgus ieškoti pavėsio ir vandens, vis dar neatsigavusią