Už uždarų durų. Jennifer Lewis

į bučinį atsakė su tokia pat jėga, o jausmai Erdžėjui užgožė bet kokias protingas mintis. Brukė norėjo išgydyti jo nuoskaudą, padėti pasijusti geriau, ir dabar atrodė, kad ji tai beveik sugebėtų. Budo jausmai. Ji dievino Erdžėjų beveik nuo pat tos dienos, kai susipažino, o jo stiprybė sunkiomis akimirkomis tą jausmą tik sustiprino. Mergina nedrįso nė sekundę įsivaizduoti, kad jis atsakys į jos jausmus.

      Jie ėmė bučiuotis dar giliau ir karščiau ir akimirką jai pasirodė, kad juodu susiliejo ir tapo viena būtybe, bet Erdžėjus švelniai atsitraukė.

      – Bruke, tu nuostabi moteris.

      Jam tyliai atsidusus sodriai padvelkė jos įpiltu viskiu. Ar ryte jis to gailėsis? Nepaisant to, pavadinta nuostabia moterimi, Brukė labai susijaudino. Ar tai naujų jų santykių pradžia? Galbūt jie ims susitikinėti ir ji galės padėti Erdžėjui pereiti šį minų lauką, kad abu ranka rankon laimingi išnirtų kitoje pusėje? Šiuo metu tų rankų liečiama Brukė jautėsi nepakartojamai.

      O gal šis įvykis įsirėš atmintin kaip akimirka, kai ji sužlugdė sunkiai užtarnautą karjerą KG ir visam laikui atstūmė viršininką, jį nugirdydama ir sukompromituodama jųdviejų profesinius santykius? Joje tarytum pelėsių spora sprogo baimės burbulas.

      Ką ji daro? Nugirdė jį ir leidosi bučiuojama. Tai ji kalta, net pati tai suprato.

      Erdžėjus paglostė jai skruostą ir Brukė sutramdė staiga kilusį norą prie jo priglusti lyg katė. Ar tikrai blogai suteikti jam taip trokštamos šilumos ir paguodos? Mintyse vėl griežė smuikai, kilo rožėmis dvelkiančios draugystės vizijos. Ji pakankamai stipri, kad padėtų jam ištverti. Gyvenimo patirtis ją pavertė atspariu žmogumi.

      Erdžėjus ją paglamonėjo, vyro pirštai nuslydo krūties iškilumu, paskui nusileido ant šlaunies. Nuo jo sklindantis muskusas sekundę užplūdo merginos jusles, jų lūpos vėl susitiko ir jis švelniai ją pabučiavo.

      Cigarų dūmų kvapas buvo įsigėręs į Erdžėjaus kostiumą po ilgų verslo pietų vietiniame restorane – jis svaiginamai sumišo su viskio aromatu. Šią akimirką viskas, kas susiję su Erdžėjumi, Brukei rodėsi gardu. Ji norėjo apsigobti juo ir amžiams taip likti.

      Bet jis vėl atsitraukė ir jos lūpos ėmė dilgsėti. Paskui jis susiraukė ir perbraukė ranka plaukus tarytum susimąstęs, ką čia daro.

      Brukės nugara nubėgo ledinė abejonė. Galbūt tas dūmų kvapas sklido nuo rūkstančių jos karjeros ir reputacijos griuvėsių? Instinkto pastūmėta ji atsistojo, tačiau tai buvo nelengva, nes tirtėjo keliai.

      – Tikriausiai metas iš čia eiti. Jau po septynių.

      Erdžėjus atrėmė galvą į sofą ir užsimerkė.

      – Aš nusivaręs nuo kojų. Vargu ar šiandien sugebėsiu bent žingsnį žengti.

      – Iškviesiu taksi. – Ji nenorėjo, kad jis prigėręs tiek viskio vairuotų. Erdžėjus gyvena netoli, bet parvežti arba lydėti jį namo taip pat rodėsi prasta mintis. Jei jis pakvies užeiti, ji tikriausiai nepajėgs atsisakyti ir vėliau gailėsis, kad buvo taip lengvai įkalbėta.

      – Dėl manęs nesijaudink, Bruke. Pernakvosiu čia, ant sofos. Jau ne kartą taip dariau. Jei pabusiu vidury nakties, peržiūrėsiu dokumentus, kuriuos reikia perskaityti.

      – Atsikelsite kaip sulaužytas.

      – Nieko tokio. – Jis jau gulėsi ant sofos žvelgdamas mieguistomis akimis. – Eik namo ir pailsėk, pasimatysime ryte.

      Brukė prikando lūpą. Kažkodėl jautė nuoskaudą taip atstumta po aistringų bučinių. Ir ko gi ji tikėjosi? Kad nuo šiol jis norės kiekvieną akimirką leisti su ja? Po tiek viskio jis jau tikriausiai pamiršo apskritai ją bučiavęs.

      – O kaip vakarienė?

      – Nesu alkanas, – sumurmėjo jis.

      – Šaldytuve yra pusė lėkštės sumuštinių, atlikusių po susirinkimo per pietus. Galėčiau juos atnešti.

      – Liaukis mane čiūčiavusi ir eik namo. – Jo balsas buvo kone atžarus. Brukė nurijo seiles ir pasisuko durų link. Paskui pastebėjo, kad Erdžėjus vėl sėdi susiėmęs galvą. – Negaliu patikėti, kad mama vėl suimta. Taip negerai. Dar niekada gyvenime nesijaučiau toks bejėgis.

      Brukė priėjo prie jo.

      – Ji stipri moteris, išgyvens. Padarėte viską, kas įmanoma, o nerimaudamas jai nepadėsite. Pamiegokite, kad rytoj galėtumėte dirbti visu pajėgumu. Juk reikia išgelbėti įmonę.

      Jis sunkiai atsiduso.

      – Tu kaip visada teisi, Bruke. Ačiū už viską.

      Jis atsigulė ir užsimerkė. Jos krūtinę pervėrė skausmingas švelnumas. Jis toks aukštas, stiprus ir išdidus ir taip nekantrauja kuo greičiau stoti mūšin, kad išgelbėtų mamą. Tokį vyrą kaip Erdžėjus visos moterys dievintų. Brukė tėra viena iš daugelio.

      Išsmukusi iš kabineto ji uždarė duris ir nuo greta stovinčio savo stalo pasiėmė švarkelį ir rankinę. Ačiū už viską. Ar taip jis įvertino vakaro įvykius: atspausdintus aplinkraščius, išsiųstus laiškus, gautus bučinius? Eilinė darbo diena.

      – Iki, Bruke.

      Išgirdusi savo vardą ji krūptelėjo. Visai pamiršo, kad aukšte dar gali būti kitų darbuotojų. Įprastai tokiu metu visi jau būna išėję, bet viešųjų ryšių skyriaus padėjėja Liusinda už dviejų kabinų kaip tik vilkosi švarkelį. Brukė ėmė nuogąstauti, ar skruostai nenukaitę, ar lūpos neparaudusios. Juk tikriausiai yra iškalbingų ženklų, rodančių, kad ji ką tik bučiavosi su viršininku.

      – Iki, Liuse. – Brukė nuskubėjo prie lifto, vildamasi, kad daugiau niekas jos nepamatys.

      Atsivėrus durims kabinoje ji išvydo Džo iš rinkodaros skyriaus.

      – Na ir dienelė, – atsiduso jis, kai ji įžengė vidun. – Šita įmonė pamažu žlunga.

      – Ne, tai netiesa. – Brukė net pasišiaušė iš pasipiktinimo. – Dabar išgyvename sunkų laikotarpį, bet po metų viskas bus pamiršta ir įmonė vėl klestės.

      Džo kilstelėjo šviesų antakį.

      – Manai? Jei senoji ponia Kinkeid tikrai kalta, vargu ar šeimai pavyks atkurti reputaciją. Panašu, kad ji tikrai kalta. Lažinuosi, kad dabar mėgaujasi linksmosios našlės gyvenimu.

      – Ji nekalta. – Tačiau abejonė įsibrovė į mintis. Visų žmonių kantrybės taurė gali persipildyti, o sprendžiant iš to, ką teko girdėti, paskutinis lašas į Elizabetos Kinkeid taurę įlašėjo jau seniai. – Ir neskleisk tokių gandų. Viską tik dar labiau pabloginsi.

      – Ar paskųsi mane savo viršininkui? – Džo kilstelėjo krepšio rankeną aukščiau ant peties.

      – Ne. Jam ir taip pakanka rūpesčių. Jam reikia mūsų visų palaikymo.

      – Tu jam kaip žmona, tokia palaikanti, tokia dėmesinga jo poreikiams. – Jo šypsnys nebuvo malonus. – O, kad mums visiems pasisektų kaip Erdžėjui.

      Brukė sustingo. Nejau jis žino, kad tarp jos ir Erdžėjaus kai kas nutiko? Durys prasivėrė ir apimta palengvėjimo ji išėjo iš lifto.

      – Aš jam ne žmona.

      Nors galbūt vieną dieną ja tapsiu. Kažkur mintyse jau skleidėsi fantazijos. Pavojingos fantazijos. Svajonės, kurios gali sprogti kaip muilo burbulas ir sužlugdyti jos karjerą ir reputaciją.

      Vis dėlto buvo sunku neleisti vaizduotei bent kiek pasiautėti…

      ANTRAS SKYRIUS

      Brukė praleido bemiegę naktį. Rytą jos plaukai atrodė siaubingai, todėl teko išsitraukti garbanojimo