Dėmesio centre. Abby Green

Silvos draugas džiaugėsi:

      – Visur pagyvėjimas – klientų gausu viešbučiuose, restoranuose, meno dirbinių parduotuvėse. Darbo gavo net mano mama – ji siuva drabužius antro plano aktoriams. Jau seniai nemačiau jos tokios laimingos.

      Cezaris negalėjo ginčytis – filmavimas miestelį prikėlė iš numirusiųjų. Spaudoje da Silvą vadino negailestingu verslininku, netgi lygino su plėšriu grobuonimi, ryjančiu aukas. Vis dėlto jis nebuvo beširdis – ypač vietos gyventojams.

      Keletas žmonių įžiūrėjo rūsčią Cezario veido išraišką, tad stengėsi nesipainioti po kojomis, tačiau vyras to nė nepastebėjo – svarstė, kaip artimiausias keturias savaites namie praleisti kuo mažiau laiko.

      Laimė, privati terasa, į kurią filmavimo dalyviams įžengti griežtai draudžiama, buvo tuščia. Cezaris nenorėjo su niekuo kalbėtis – net su arklių prižiūrėtoju. Vyras nubalnojo ristūną, nuvedė į arklides, uždarė į gardą ir paglostė. Gyvulys sunkiai šnopavo.

      Kai jau ruošėsi išeiti, akies krašteliu užgriebė, kad už kampo kažkas juda, tad apsigręžė pažiūrėti.

      Cezariui užgniaužė kvapą.

      Už kampo stovėjo moteris. Jis akimirką apsvaigo – ar tai ne vaiduoklis?

      Ji dėvėjo glaudžiai aptempiantį liemenį ir išryškinantį dideles krūtis korsetą. Ilgi, garbanoti, auksaspalviai plaukai dengė nugarą. Prie liauno silueto ir žemę siekusio sijono puikiai derėjo moteriškumu pulsuojančios lūpos.

      Ši moteris – pritrenkianti, ypatinga. Tikra deivė. Ji negali būti tikra. Tokio grožio šiame pasaulyje nebūna.

      Cezaris nė nesusimąstęs priėjo prie nepažįstamosios. Ji nejudėjo. Buvo priblokšta – tai spindėjo veide. Moterį užplūdo keisti, nežemiški jausmai.

      Didelės mėlynos nepažįstamosios akys vėrė kiaurai. Ji buvo tokia smulkutė, kad Cezariui atrodė, jog priešais jį stovi mergaitė. Vyro širdyje užgimė noras apsaugoti šią mažylę nuo pasaulio negandų.

      Jos veidas buvo nedidelis, širdelės formos, tačiau jame matyti įgimta stiprybė. Aukšti skruostikauliai. Daili tiesi nosis. Šviesi oda. O kur dar tos nuodėmės vertos, prisirpusios lūpos…

      Ant veido turėjo dailų apgamėlį. Moteris tiesiog spinduliavo seksualumu. Ji negali būti tikra. Rodos, kiekviena Cezario kūno ląstelė reagavo į šį pritrenkiantį grožį.

      Norėdamas įsitikinti, vyras ištiesė drebančią ranką. Prikišo moteriai prie veido, skruostų, tačiau odos beveik nelietė. Bijojo, jei prisilies, trapioji būtybė išnyks…

      Vis dėlto išdrįso palytėti moterį… ir ji niekur nedingo. Ji buvo tikra. Turėjo šiltą, švelnią lyg šilkas odą.

      Cezaris nuleido akis ir pamatė, kad moteriai tankiai kvėpuojant kilnojasi krūtys.

      – Dios, – slopiai tarė, – tu tikra.

      Nepažįstamoji pravėrė burną. Cezaris išvydo mažyčius, baltus dantis. Rausvą liežuvį. Moteris prabilo:

      – Aš… – ir daugiau nieko nepasakė.

      Nuo šio žodžio, ištarto kimiu balsu, vyrą užliejo beribė aistra.

      Cezaris glostė nepažįstamosios skruostus, kaklą, švelnius plaukus, tada sugriebė ją į glėbį. Akimirką moteris varžėsi, tačiau netrukus pasidavė. Vos kūnai susilietė, vyras suprato, kad dėl šios akimirkos galėtų susikauti net su tūkstančiu konkurentų.

      Cezaris palenkė galvą ir įsisiurbė į lūpas. Bučinys persmelkė jį visą, akimirką ištrynė visą praeitį, visus prisiminimus.

      Nepažįstamosios kūnas vis labiau artėjo – ji čiupo Cezarį už marškinių. Jis apglėbė moterį, ši pražiojo burną – nebeliko jokių kliūčių. Juodu dar kartą aistringai pasibučiavo.

      Pradžioje lūpų susilietimas tebuvo saldi pagunda, vėliau peraugo į nenumaldomą norą nusidėti. Gašliai, nevaržomai. Moters liežuvis viliote viliojo į aistros žabangas. Kraujas Cezario gyslose užvirė.

***

      Staiga iš kažkur blykstelėjo šviesa, pasigirdo gergždimas. Cezaris krūptelėjo. Regis, jis atgavo sveiką protą. Pasuko galvą ir padarė tai, kas sunkiausia, – atsitraukė nuo nepažįstamosios. Nukreipė žvilgsnį kitur.

      Prie tvarto durų da Silva išvydo vyrą su fotoaparatu rankose. Tai prilygo šalto vandens pliūpsniui. Tikrovė staiga sugrįžo.

      Cezaris pakėlė galvą. Jis užstojo moterį savo kūnu ir netikėtam svečiui drėbė:

      – Dink iš čia. Dabar. – Tarpduryje išdygo arklidžių darbininkas. Cezaris paliepė: – Iškviesk apsaugą ir atimk iš to žmogėno fotoaparatą.

      Tačiau fotografas dingo. Darbininkas nusivijo, bet Cezaris žinojo, kad per vėlu. Sureagavo per vėlai.

      Būtybė da Silvai už nugaros tankiai kvėpavo. Jis apsisuko.

      Nustėro išvydęs dideles mėlynas akis ir kūną, kuris pažadino geismą.

      Realybės pojūtis grįžo. Ši moteris – tikrai ne šmėkla ar vaiduoklis. Cezaris puikiai valdėsi, tačiau su šia nepažįstamąja viskas kitaip. Dios, gal visai prarado sveiką nuovoką?

      Jis kaltinamai paklausė:

      – Po velnių, kas tu?

***

      Leksė Anderson beveik negirdėjo kaltinimo, ištarto sodriu, tačiau kiek pasaldintu balseliu. Regis, moters plaučiuose nebuvo pakankamai oro, kad ji prabiltų. Tenorėjo savęs paklausti: Po paraliais, kas čia nutiko?

      Prisiminė, kol tvarkė apšvietimą, ji pabėgo iš filmavimo aikštelės ir rado šias arklides. Jai patiko žirgai, tad užsuko apsižvalgyti.

      Tylą sudrumstė ant juodo eržilo jojęs vyras. Jam nulipus visi prisiminimai, regis, paskendo migloje.

      Vyro kūnas tiesiog užbūrė. Raumeningą krūtinę dengė glaudžiai aptempti marškinėliai, kojas – raitelio kelnės. Tada Leksė dar nematė vyro veido. Ir štai jis išgirdo triukšmą ir apsisuko.

      Stulbinantis. Dangiškas. Vis dėlto šiam vyrui apibūdinti reikėtų dar svaresnių žodžių. Stiprus. Gal kiek suirzęs. Tamsūs plaukai išsitaršę į visas puses. Prastai nuskusta barzda rėmino seksualias lūpas.

      Vyras laukė atsakymo, o Leksė stovėjo it prarijusi liežuvį. Žalios jo akys kontrastavo su tamsia alyvų spalvos oda. Akys nebuvo migdolų, auksinės ar šviesiai žalios spalvos. Kažkoks tarpinis variantas. Šios akys trikdė. Kerėjo.

      Nepažįstamasis kvepėjo lyg tikras vyras. Prakaitu, muskusu, alsavo šiluma. Sklido ir kažkoks aštrus prieskonis. Gal tai miško dvelksmas.

      Leksė papurtė galvą lyg tikėdamasi, kad viskas staiga pasibaigs. Gal ji pernelyg užsisvajojo. Tai, kas nutiko, mažų mažiausiai keista. Paprastai ji nesileidžia bučiuojama nepažįstamųjų. Nebūna ir taip, kad kone mirtų iš noro būti kuo ilgiau bučiuojama.

      Leksė prisiminė stiprias rankas, apsivijusias jos liemenį, kaip įsitvėrė vyro marškinių, praskėtė kojas geisdama, kad būtų palytėtos ir intymiausios vietelės.

      Tik dabar tikrai netinkamas metas apie tai galvoti.

      – Aš… – Ji staiga nutilo, lyg kas spaustų gerklę. Pabandė dar kartą: – Esu Leksė Anderson. Filmuojuosi.

      Leksė išraudo: tik dabar sumojo, kaip apsirengusi. Prisiminė, kaip išsprogo vyro akys, kai išvydo šį kostiumą. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, tačiau korsetas pernelyg išryškino visus apvalumus – žalios nepažįstamojo akys tai išsyk pastebėjo.

      Leksė jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus. Jai