Viliojantis iššūkis. Lori Foster

susijaudinimo Džosė vos prakalbėjo.

      Ji nusprendė suvaidinti vaidmenį ir dabar įgyvendins savo sumanymą. Su šiuo žavingu, seksualiu vyru, kurį surado sesuo. Neįtikėtina. Galbūt Siuzana pradėjo geriau ją suprasti? Reikės jai padėkoti… Ne, nedėkos. Ji vis tiek nenori, kad kiti kištųsi į jos gyvenimą ir organizuotų pasimatymus su nepažįstamais žmonėmis. Pats laikas uždrausti tokį savavališką elgesį. Be to, jei tik sesė žinotų, koks neįtikėtinas Bobas Morisonas, tikrai nenorėtų, kad Džosė su juo dar kada nors pasimatytų. Aišku, ji nepritartų tokiam jųdviejų sumanymui išeiti iš baro ir daryti visus tuos nuostabius dalykus, apie kuriuos Siuzana nedrįstų nė svajoti.

      Džosė net nebuvo tikra, ar pati sau pritaria. Paprastai tokie dalykai jai nenutikdavo. Vyrai jos nepastebėdavo. Visada tai žinojo. Tačiau dabar viskas atrodė taip paprasta ir natūralu. Niekad nelaikė savęs impulsyvia, bet ir nesulaukė tokių vyrų kaip Bobas dėmesio. Jis ne tik išsiskyrė neįtikėtinai seksualia išvaizda. Svarbiausia šypsena. Nuo geidulingų lūpų Džosė pasijuto tokia ypatinga. Be to, nuo pirmos jų susitikimo minutės Bobas, regis, negalėjo atplėšti nuo jos akių. Kai jis švelniai laikė ją glėbyje, ji juto, kaip virpa jo rankos, ir suprato, kad ir jis apimtas beprotiškos aistros. Bobas kalbėjo žemu dusliu balsu, o žodžiai skambėjo įtikinamai, kai sakė, kad jos trokšta.

      Džosei užteko vien žvilgtelėti į jį, ir širdis nusirito į užkulnius, tarsi būtų iššokusi iš lėktuvo ir jai nerūpėtų, kur nusileis. Visą gyvenimą elgėsi apdairiai, stengėsi įtikti tėvams, o po jų mirties – seseriai. Jei Džosei kas nors nepavykdavo, Siuzana išgyvendavo tai kaip asmeninę nesėkmę. Taigi Džosė tol stengdavosi, kol įtikdavo. Siuzana galėjo didžiuotis padoriu, garbingu sesers elgesiu ir noru visur pirmauti. Džosė ir pati jautėsi gana laiminga, galėdama nuolat atlikti šį vaidmenį.

      Tačiau dabar atsirado galimybė paragauti laukinio, beprotiško gyvenimo, atitrūkti nuo grandinės ir patirti tikrų nuotykių. Taip smagu bent retkarčiais pasielgti spontaniškai. Žmogiška prigimtis paėmė viršų, nuo siautėjančių hormonų ją pylė karštis, ji nežinia ko virpėjo ir nerimavo. Nors kartą Džosė buvo pasiryžusi atsiduoti jausmams.

      – Negi tau nerūpi, kur tave vežuosi?

      Džosė stabtelėjo, nustebinta akivaizdaus jo susierzinimo. Jis staiga tapo tylus ir paniuręs. Kai atsisuko, Džosė pamatė žemai nuleistus tamsius antakius ir dailią burną, dabar virtusią siauru brūkšniu. Iki šiol jis tik šypsojosi ir gundė stulbinamais, širdį tirpdomais bučiniais, o dabar atrodė supykęs. Ji atsargiai žingtelėjo atgal.

      – Kas nutiko?

      Jis įsmeigė akis į ją, su pasibjaurėjimu kažką sumurmėjo ir persibraukė ranka per tamsius kaip naktis plaukus, kurie ir liko susitaršę.

      – Nieko! Atleisk, – sumurmėjo jis ir ištiesė jai delną laukdamas.

      Džosė abejodama prikando lūpą, tačiau jausmai, labai įvairūs jausmai, liepsnojo sieloje ir reikalavo dėmesio. Buvo nauja ir nuostabu taip trokšti vyro ir žinoti, kad jausmas abipusis. Po sukrėtimo, kurį patyrė mirus tėvams, užsisklendė savyje ir leido Siuzanai – iš prigimties pasitikinčiai savimi ir susitvardančiai – valdyti jos gyvenimą. Kaip vyresnioji sesuo, Siuzana buvo pasirengusi viskuo padėti ir apsaugoti nuo visų gyvenimo rūpesčių. Ji padėjo Džosei baigti vidurinę mokyklą, vėliau koledžą, netgi pati atsisakė siekti aukštesnio išsilavinimo, kad suteiktų sesei visa, kas geriausia. Padėjo jai darbe, o dabar, aišku, jos tikslas – ištekinti jaunėlę už tinkamo vyro.

      Jei ne Siuzana, Džosė būtų buvusi visiškai vieniša šiame pasaulyje. Ji niekada nepamiršo, kiek daug skolinga sesei. Tačiau nenorėjo susituokti ir ramiai gyventi su kokiu nors nuobodžiu verslininku. Troško to paties kaip ir visos jaunos merginos – romantikos, jaudulio ir linksmybių. Tiesiog gana vėlai tai suprato.

      Jis sakė, kad yra nepavojingas ir ji gali jo nesibaiminti. Džosė turėjo tuo patikėti, nes sesuo jokiu būdu nebūtų surengusi pasimatymo su nepatikimu vyru. Siuzanos reikalavimai buvo dideli, netgi sunkiai įgyvendinami, taigi jis tikriausiai patikimas žmogus, nors pats sako priešingai. Džosė šyptelėjo ir padavė jam ranką.

      Jo pirštai, šilti ir tvirti, suėmė ranką. Žiūrėdamas į ją, pakėlė ir pabučiavo krumplius. Vien nuo šio prisilietimo ją perliejo jaudulio banga. Šiltas ir drėgnas liežuvis palietė odą, lyžtelėjo tarpelį tarp vidurinio ir bevardžio pirštų, ir Džosė pajuto kylančią aistrą. Ji vos nesudejavo.

      Dabar jo akyse spindėjo pasitikėjimas savimi ir nuojautos jaudulys.

      – Eime.

      Džosė apsilaižė perdžiūvusias lūpas.

      – Dar nepasakei, kur važiuosime.

      – Į ramią, nuošalią vietelę. Noriu būti su tavimi vienumoje, Džose.

      Ji vėl sunerimusi stabtelėjo. Jis aiškiai norėjo valdyti padėtį, tačiau tai – jos naktis, vienintelis malonumas, kurį kada nors galėjo sau leisti.

      – Norėčiau tiksliai žinoti, kur keliausime.

      Jis pažvelgė į ją, tada didelėmis rankomis suėmė veidą. Atrodė, kad jam tiesiog palengvėjo išgirdus šį klausimą, tarsi būtų jo laukęs ir tikėjęsis prieštaravimų.

      – Bijai?

      – O turėčiau? – atšovė ji. Nebijojo, gal truputį, tačiau tai nereiškė, kad jai nekilo abejonių.

      Džosės gyvenimas visad buvo ramus ir saugus. Net neįsivaizdavo, kad gali išgyventi tokią jausmų sumaištį. Dabar jau būtų sunku atsitraukti. Juk Bobas – pirmas vyras, su kuriuo ji išdrįso taip elgtis. Pradėtas vylingas žaidimas baigėsi. Dabar tiesiog darė tai, ko troško, leidosi užvaldoma moteriškų instinktų. Ir jai tai be galo patiko.

      Bobas nykščiu palietė jos lūpų kamputį, paglostė apatinę lūpą, tada perbraukė per smakrą. Džosė suvirpėjusi sulaikė kvėpavimą. Jis kilstelėjo jos veidą ir prisitraukė merginą arčiau stipraus kūno.

      – Praverk lūpas, Džose.

      Ji taip ir padarė. Atsidususi truputį prasižiojo. Jis lengvai, švelniai prisilietė lūpomis, lyžtelėjo dantis ir vidinę apatinės lūpos pusę.

      – Nebijok manęs.

      – Nebijosiu, – patikino ji ir įsitvėrė rankomis į marškinius trokšdama, kad jis ir vėl padarytų tą patį – gundomai priglaustų savo koją prie jos. – Ir nebijau.

      Jis nusišypsojo, švelniai žiūrėdamas į ją.

      – Nebijai, bet jaučiu, kaip virpi.

      Džosė greičiau visa drebėjo nei virpėjo. Jai linko kojos, širdis ruošėsi iššokti iš krūtinės, o viduje, regis, kažkas plazdėjo. Jis vėl nuleido galvą, dantimis švelniai sukando apatinę lūpą, krimstelėjo norėdamas, kad ji atsipalaiduotų. Džosė užsimerkė trokšdama, jog jis nesustotų. Jis juk nežino, kad visa tai jai nauja, todėl prisipažino:

      – Aš nebijau, tiesiog jaudinuosi.

      – Dėl manęs?

      Du žodžiai, kupini nuostabos ir… pasitikėjimo savimi.

      – Taip. Aš… noriu tavęs.

      Tai ištarusi ji labiau iškaito. Pajutusi, kaip dega skruostai, mėgino nuleisti galvą. Tačiau jis neleido pasislėpti. Stovėjo įsmeigęs akis, lyg bandydamas ją perprasti. Džosė svarstė, ar nebus išsiaiškinęs, kokia ji iš tikrųjų.

      Papūtęs drėgnas, vėsus vėjas sušiaušė jo tankius, tiesius plaukus. Džosei suvirpėjus nuo šalčio, jis priglaudė ją prie šiltos krūtinės ir tvirtai apkabino. Nepaprastas jausmas būti tokio vyro glėbyje. Ji nė neįsivaizdavo, kad gali jaustis tokia saugi. Nė nežinojo, kad jai to reikia.