Idenai. Provokuojantis pasiūlymas. Andrea Laurence

būtinai turiu tai aptarti šiandien.

      Ak, kurgi ne. Jis tikriausiai įsigijo greta esantį šešiolikos hektarų sklypą ir pageidavo jos keturių, kad pradėtų kokį nors beprotišką nekilnojamojo turto projektą. Gali būti, kad netoliese sutelkta ekskavatorių ir buldozerių kariauna tik ir telaukia, kol ji pasirašys sutartį. Bet ji šito sklypo neparduos. Šį pirkinį planavo metų metus. Ją čia atvedė genealoginiai tyrinėjimai, bet vos įžengusi į šią vietovę ji suprato, kad nori čia pasistatyti namus.

      Žinia, kad Idenai parduoda dalį žemės, tapo gyvenimo galimybe. Sklypas buvo tobulas. Jis šiek tiek leidosi į pakalnę, tokiame suprojektuotų įspūdingą keliaaukštį namą, kuriame būtų svetainė su plačiais langais, pro juos atsivertų slėnis apačioje. Iš dviejų pusių sklypą supo aštuoniasdešimt hektarų medžių ūkis, tad greitu laiku kieme neišdygs prekybos centras.

      Ji turėjo porą laisvų mėnesių, kad pradėtų projektuoti ir statyti savo namą. Tobula proga, be to, ji kaip tik turėjo pinigų ir laiko. Tikrai neparduos sklypo.

      – Žinau, kad esate pratęs gauti tai, ko užsigeidžiate, pone Mitčelai, bet šįkart, deja, taip nebus.

      Lyg tyčia ėmė švilpti ir garus leisti elektrinis arbatinukas ant spintelės. Įjungė jį prieš išeidama išmesti šiukšlių į komposto dėžę, ir dabar jis buvo paruoštas neplanuotai ką nors pavaišinti arbata. Kai vėl atsisuko į Veidą, šis jau sėdėjo prie valgomojo stalo nutaisęs pasipūtusį lūkestingą žvilgsnį.

      Atsidususi ji padėjo šautuvą. Neužplikysi arbatos laikydama sunkų užtaisytą ginklą.

      – Ar galiu paklausti, kiek sumokėjote už sklypą?

      – Negalite, bet suma tikrai paskelbta viešame registre, todėl išsiaiškinsite, jei tik skirsite laiko ir nurodysite kokiam nors pavaldiniui, kurio dar neatleidote, paieškoti. – Iš bambukinės spintelės virš kriauklės ji išėmė du puodelius. Į du sietelius įkratė arbatžolių, įdėjo juos į puodelius ir užpylė karštu vandeniu.

      – Spėju, maždaug šimtą dvidešimt penkis tūkstančius. Čia dar nėra nei vandens, nei elektros.

      Torė nežiūrėjo į jį. Aišku, kad nekilnojamojo turto specialistas nuspės kainą kelių tūkstančių dolerių paklaida.

      – Ką norite pasakyti?

      – Kad pasiūlysiu dvigubai daugiau.

      Tai išgirdusi Torė išmetė ekologiško medaus stiklainį iš rankų ir indas nukrito ant linoleumo. Laimė, nesudužo. Ji mikliai pritūpė jo pakelti, bet Veidas taip pat ištiesė ranką ir buvo pirmesnis. Jis atkišo jai stiklainį. Torė pažvelgė į vyrą, tupintį vos už kelių centimetrų, ir pajuto pažįstamą, bet nemalonų dilgsėjimą pilve. Kai paėmė stiklainį, abiejų pirštai susilietė, ir tas dilgsėjimas dar sustiprėjo.

      Staigiai atsistojusi, lyg būtų jo nudeginta, Torė greitai susitvardė, išėmė sietelius ir į abu puodelius įdėjo po šaukštelį medaus. Su trenksmu pastatė priešais jį puodelį ir atsisėdo kitoje stalo pusėje.

      – Absurdiška. – Šis žodis buvo skirtas ir jos reakcijai, ir jo pasiūlymui. Nevalia būti užliūliuotai gražaus Veido veidelio arba iš pažiūros dosnaus pasiūlymo.

      – Gal. Bet siūlau tiek.

      – Kažką slepiate, – apkaltino ji. – Juk tai jūs sukūrėte verslą supirkdamas pigius pastatus ir parduodamas už milijonus. Tikrai nemokėtumėte nė cento daugiau, nei būtina, jei siektumėte pasipelnyti iš čia planuojamo projekto.

      Veidas pasisuko ir pažvelgė jai į akis. Ant veido užkritusi rudų plaukų sruoga suteikė berniokiško žavesio, ir jai tapo dar sunkiau atsispirti.

      – Čia nieko nestatysiu. Ir pinigai niekuo dėti.

      Torė prunkštelėjo.

      – Milijonieriumi nesulaukus nė trisdešimties netampama, nebent gimei turtingas arba galvoji tik apie pinigus. Kad ir kaip būtų, svarbiausia pinigai.

      Veidas ją stebėjo. Prieš atsakydamas atsigėrė arbatos.

      – Taip elgiuosi dėl šeimos. Ji man svarbesnė net už pinigus. Šis sklypas priklausė mano tėvams. Pardavė jį neužsiminę nei man, nei kitiems vaikams. Jei būtume žinoję, nebūtume leidę parduoti. Jie visą gyvenimą triūsė dėl šitos žemės. Mes čia užaugome. Praleidome čia vaikystę. Jei būtume žinoję, kad kilo finansinių sunkumų, būčiau viskuo pasirūpinęs, ir jiems nebūtų reikėję parduoti žemės.

      Torę įtraukė pasakojimas. Gražiame vyro veide išryškėjo nuoširdus susirūpinimas. Žodžiai skambėjo labai įtikinamai. Bet tai tas pats vyras, kuris gyrė jos sugebėjimus ir darbo etiką, o kitą dieną atleido. Rajanas taip pat atrodė nuoširdus, bet paaiškėjo, kad beveik viskas, ko prišnekėjo per pastaruosius dvejus metus, buvo melas.

      Ją, naivuolę, užaugino hipiai, tetroškę mėgautis gyvenimu ir kultūra. Jie neturėjo nė vienos blogos minties ir manė, jog kiti jų taip pat neturi.

      Gyvenimas Torę pamokė. Veidas ją pamokė. Šis vyras girdėjo jos maldavimus, bet nusigręžė. Nepatikėjo ja. Kodėl ji turėtų patikėti?

      Žmonės, pardavę šitą sklypą, Molė ir Kenas Idenai, miela vyresnių žmonių pora. Negali būti, kad Mitčelas – jų sūnus. Jų ir pavardės skirtingos. Prastai apgalvotas melas. Ji net panoro įsižeisti, kad laiko ją tokia lengvatike. Ar manė, jog vos jam pasibeldus į duris ir blykstelėjus tomis tamsžalėmis akimis ji susileis? O gal tikėjo, kad ją paveiks pinigai?

      Jai nereikia Veido pinigų. Už šį sklypą ji sumokėjo grynaisiais. Ji – viena geidžiamiausių aplinką tausojančių statinių architekčių JAV. Šiuo kemperiu sukorė tūkstančius kilometrų projektuodama aplinkai nekenksmingus statinius, namus, biurų pastatus. Torė įgyvendino kelis stambius ir sėkmingus projektus Sietle, Santa Fė ir San Fransiske. Iš karto po Naujųjų metų baigs projektą Filadelfijoje. Jai sekėsi pakankamai gerai, kad pasijuoktų iš jo pasiūlymo. Bet nieko nepraras, jei patikrins, kiek gali iš jo išspausti.

      – Jei pasakyčiau, kad žemę parduosiu už pusę milijono? – Sklypas tikrai tiek nevertas, nebent po jos kojomis slypi naftos, aukso arba deimantų klodai. Tačiau ji tuo abejojo. Negirdėjo, kad Veidas Mitčelas domėtųsi naudingosiomis iškasenomis. Jam rūpėjo tik tokia žemė, ant kurios galėjo statyti.

      Veidas nė nemirktelėjo.

      – Išsitraukčiau čekių knygelę ir pasirašyčiau nurodytoje vietoje, kad susirastumėte dar geresnį sklypą ir visi būtų laimingi. Leiskite patikinti: nėra nieko svarbiau nei išsaugoti savo šeimą ir praeitį.

      Oho. Jam šitos žemės trūks plyš reikia. Torei jo kone pagailo. Kitas žmogus būtų iš karto nusileidęs ir sutikęs su pasiūlymu. Keturis kartus didesnė suma – puikus pasiūlymas. Beprotiškas. O jai pakaks kvailumo nesutikti. Nors jai ir sekasi, pusė milijono – nemenka suma. Su tiek Torė nemažai nuveiktų – įsigytų naują sklypą, be paskolos pasistatytų svajonių namą, įsigytų naują hibridinį pikapą. Reikia pripažinti: jei kitapus stalo sėdėtų kitas žmogus, ji tikriausiai pasiimtų pinigus ir prisikabinusi namuką ant ratų išriedėtų saulėlydžio link.

      Bet čia sėdi ne kitas žmogus. O Veidas Mitčelas. Ir ji neparduos jam žemės. Už jokius pinigus. Vien tam, kad išvystų, kaip šis vyras kankinasi. Taip atkeršys. Jam nepasisekė, kad užsigeidė jai priklausančios žemės.

      – O jums neblogai sekasi, – ji linksėjo galva ir žiūrėjo ne jam į veidą, o į arbatos puodelį. Nesileis paveikiama ir užliūliuojama kerinčių akių ir išgalvotos ašaringos istorijos. Šiemet jau paaiškėjo, kad yra mulkė, tiek pakanka. Jei jis pasirodytų po kelių savaičių, galbūt leistų jam tapti kvaila Naujųjų metų klaida. – Ilgai kartojotės tą prakalbą ar improvizavote?

      Veidas sustabarėjo,