Nuobodu nebus. Nancy Warren

man nesakei? – pažvelgė į susirūpinusį senelės veidą.

      – Nenorėjau kelti rūpesčių. Tu taip daug skraidai. Dabar, kai pati nebeskraidau, maniau, kad bent jau galiu vadovauti verslui. Vyliausi, kad verslas atsigaus, ir galėsime grąžinti hipotekos paskolą.

      Linetė nukreipė žvilgsnį į jų rąstiniame name prie lango stovinčius du senus fotelius. Pro langą buvo matyti pats nuostabiausias vaizdas Aliaskoje. O gal ir visame pasaulyje. Namas stovėjo ant stataus kranto, nuo kurio vėrėsi vaizdas į vandenyną, buvo matyti lūžtančios bangos, sąsiauryje išsimėčiusios salos – ūdrų, banginių, delfinų ir ruonių buveinė.

      Tai ne vien šių gyvūnų prieglobstis. Balteglių Įlanka visą gyvenimą buvo Linetės namai. O Klerės – bene pusę jos gyvenimo.

      – Nenorėjau tau kelti rūpesčių, – pakartojo Linetė.

      – Ką gi, jau susirūpinau. Kas buvo toliau?

      – Kai mirė tavo senelis, palikau Frenką rūpintis kasdieniniais reikalais. Man nebeleido skraidyti, o apie vadybą ne ką teišmanau.

      – Žinau. – Linetė keturiasdešimt metų skraidė mažosios aviacijos lėktuvais. Ji labai nusiminė, kai, ištikus širdies smūgiui, neteko piloto licencijos. Keisčiausia, kad šis negalavimas nė kiek nesumažino senelės gyvybingumo. Ją tik pribloškė žinia, kad neteko licencijos. Laimei, surado naują pašaukimą ir ėmė vadovauti Balteglių Įlankos moterų ledo ritulio komandai. To darbo ji ėmėsi, kai Klerė dailųjį čiuožimą iškeitė į ledo ritulį.

      Kartais Klerę apimdavo kaltės jausmas, kad po senelio mirties nesiėmė vadovauti oro linijoms, bet jai labiau patiko skraidyti. Jai kaip ir Linetei atrodė, kad Frenkas Karmondis yra ir sumanus, ir sąžiningas.

      – Ak, širdele. Prieš penkerius metus Frenkas atėjo ir pasakė, kad mums reikia gauti didesnį kredito limitą. Žinai, mes visada jį turėjome. Tada buvo ekonomikos nuosmukis, ir mums reikėjo finansinių išteklių. Jis viską sutvarkė, o aš pasirašiau dokumentus.

      – Senele, – pasakė Klerė kiek įmanoma ramesniu balsu, – apie kokią pinigų sumą mudvi kalbame? Ir kodėl bankas grasina nutraukti sutartį?

      Antras skyrius

      Maksas mėgo skraidyti taip pat kaip mylėtis. Šios dvi veiklos sritys jam buvo šiek tiek panašios. Dėl laisvės pojūčio ir didžiulio pasitenkinimo. Skrydis kartais pasitaikydavo audringas, kartais ramus ir įprastas, bet vis vien jaudindavo.

      Šiandien buvo kitaip. Jis skrido virš didingų visžalio miško masyvų, kurie arčiau kranto kaitaliojosi su kirtimų plynėmis. Virš tanklaivių, kruizinių laivų ir būrio medžiojančių orkų. Savo Cessna lėktuvą nutupdė Balteglių Įlankos Arkties dvelksmo oro uoste ir riedėjo tvirtu pakilimo taku, kol lėktuvas sustojo.

      Maksas išjungė variklį ir nusiėmė ausines. Su apšiurusiu portfeliu rankoje išlipo iš lėktuvo. Pasirūpino jo saugumu ir žengė į žemą pastatą, kuriame buvo įsikūrusi Arkties dvelksmo administracija.

      Vos įėjęs atsidūrė labai įdomioje situacijoje.

      Pirma, ką jis pamatė, buvo pats dailiausias užpakaliukas. Tie apvalūs klubai priklausė tamsiaplaukei moteriai, su ant nugaros nukarusiais surištais plaukais, kuri ką tik pateikė labai aštrių klausimų apkūniam vidutinio amžiaus vyriškiui, vilkinčiam Arkties dvelksmo uniforminę striukę.

      Jiedu buvo taip įnikę į pokalbį, kad nė vienas neišgirdo, kaip jis įėjo. Maksas jau ketino sukosėti ar kitaip pranešti apie save, bet išgirdo moterį sakant:

      – Porą valandų kompiuteryje nagrinėjau finansines ataskaitas. Pasirodo, mūsų įmonės finansinė padėtis prastesnė, nei maniau. – Maksas susilaikė nekostelėjęs ir ėmė klausytis. Ko gero, ne veltui bus atskridęs.

      Prie rašomojo stalo sėdinčio vyriškio veide atsirado nemaloni grimasa.

      – Kokią teisę turi nagrinėti buhalterinius dokumentus?

      – Senelė manęs paprašė.

      – Gal dar ir buhaltere tapai?

      – Viską matau ir suprantu, Frenkai. Man nepatinka tai, ką išsiaiškinau.

      Atstumiantį vyro veidą išmargino raudonos dėmės.

      – Ir ką tuo nori pasakyti?

      – Ogi tai, – ramiai kalbėjo ji plieniniu balsu, – kad skaičiai nesutampa.

      – Judvi su senele pražūsite be manęs. Verčiau galvok, ką kalbi, panele.

      – Kur dingo pinigai, Frenkai?

      – Neketinu to klausytis, Klere. Jei nesiliausi, pasikviesiu advokatą.

      Stojo įtempta tyla.

      – Puiki mintis. Būtinai turėtum kviestis advokatą. Tu atleistas, – tarė ji.

      Maksui nepatiko storulio žvilgsnis. Nepatiko, kad tas vyras pakilo nuo kėdės ir ėmė grėsmingai artintis prie moters.

      – Negali manęs atleisti.

      – Galiu. Ką tik atleidau. Manau, kad bus geriau, jei išeisi.

      – Ak tu, bjaurybe. – Vyras žengė dar arčiau, bet moteris nė nepajudėjo. – Negali priversti…

      Maksas nusprendė, kad metas atkreipti į save dėmesį.

      – Manau, kad jūsų buvo paprašyta išeiti, – maloniai tarė jis lėtai žengdamas rašomojo stalo link.

      Abu priešininkai atsisuko į jį. Ir jis pamatė puikaus užpakaliuko savininkę iš priekio. Kaip ir tikėjosi, iš priekio ji buvo dar žavesnė.

      Nors ūgio tebuvo jam ligi smakro, bet jos dailių linkių figūrėlė spinduliavo valdingumu. Jam patiko jos kūno formas pabrėžiantys džinsai ir piloto striukė su Arkties dvelksmo emblema.

      Ji buvo prakišusi plaukus pro beisbolo kepuraitę ir avėjo aulinukais su tvirtais padais.

      Nemūvi jokių žiedų, – lyg tarp kitko pastebėjo jis. Tiesą sakant, vienintelis jos papuošalas buvo auksiniai žiedeliai ausyse. Šviesiai rudos akys buvo apvalios ir didžiulės, o priėjęs arčiau pastebėjo jose žalias ir aukso spalvos dėmeles, kurios jį pakerėjo.

      Jai nelabai patiko, kad ją sutrukdė, tad Maksas nukreipė žvilgsnį į apkūnųjį vyriškį, kuris taip pat nedžiūgavo.

      – Leiskite man parodyti jums duris.

      Maksas nebuvo stambaus sudėjimo, bet sportiškas ir tvirtas. Jis nužvelgė atleistąjį iš darbo vyrą ir nusprendė, kad nebus grubus ir nesivels į muštynes. Žmogus tik kėlė triukšmą ir buvo įpykęs. Tačiau Maksas vis tiek laikė įtempęs raumenis ir rėmėsi daugiau priekine pėdų dalimi, tam atvejui, jei bus dėl jo suklydęs.

      Vyriškis pašaipiai pažvelgė į Maksą. Ir į moterį.

      – Tuo viskas nesibaigs. Į tave kreipsis mano advokatas.

      – Gerai, – sutiko ji.

      Eidamas pro šalį jis stumtelėjo Maksą petimi , o netrukus užtrenkė po savęs duris.

      Tas garsas dar tebeaidėjo ausyse, kai Maksas atsisuko į gražiąją moterį. Ji nepadėkojo už pagalbą. Užuot taip pasielgusi, ji tarė:

      – Puikiai susitvarkau pati. Be kitų pagalbos.

      – Kuo geriausiai jus suprantu, – įtikinamai pasakė Maksas. – Bet pažvelkime į tai iš mano pusės. O ką man reikėjo daryti, kai įėjau ir išgirdau, kaip jis jums grasina? Išsliūkinti lauk? Būtumėte pamaniusi, kad aš bailys.

      Jis pastebėjo, kaip ji, norėdama sulaikyti šypseną, patempė lūpas.

      – Aš Klerė Landstrom, – prisistatė