Niekada nepamiršk manęs. Marguerite Kaye

Patersonas sakė, kad ši upės atkarpa puikiai tinkama žvejybai. Anomis dienomis…

      Akivaizdu, kad susitikimas baigtas. Flora ėmė kuistis su skląsčiu.

      – Leiskite man.

      Kapralas Kaselis ištiesė ranką pro ją, jo švarko rankovė brūkštelėjo jai per ranką ir durims atsidarius ji nuskubėjo pirmyn. Absurdiškai aštriai juto, kokia smulki yra palyginti su plačiu jo kūnu.

      – Ačiū.

      – Nėra už ką. – Ji tikėjosi, kad jis grįš į svetainę, bet jis nusekė paskui ją į pagrindinį koridorių ir nuklydęs prie akmeninio židinio ėmė apžiūrinėti ant sienos virš jo ratu sukabintus škotiškus kardus. – Ar juos laikote paruošę, kad atsigintumėte puolančių anglų? – paklausė jis.

      Flora retai pasiduodavo pykčiui, bet dabar pajuto, kaip šiaušiasi plunksnos. Šis vyras nepakenčiamas.

      – Gal jūs to ir nepastebėjote, bet šiame kare mes kaunamės vienoje pusėje.

      – Abejoju, kad mudu su jumis kada nors atsidursime vienoje pusėje, panele Karmaikl, – tarė kapralas Kaselis, dėmesį nukreipdamas į spintoje prie lango išrikiuotas muškietas. – Būtų geriau, jei pasirūpintumėte, kad jos nepakliūtų į akis pulkininkui, nes jis tuoj jas konfiskuos.

      – Iš jų nebūtų daug naudos, nes joms daugiau kaip šimtas metų.

      – Galėčiau lažintis, kad jos vis vien gerokai efektyvesnės nei tai, su kuo treniruotis gauna mūsų vaikinai, – riktelėjo jis stebėtinai piktai. – Šluotkočiai, šakės, ginklai be kulkų, jei pasiseka, – pridūrė jis, atsakydamas į klausiamą jos žvilgsnį. – Šis karas kariuomenę užklupo nepasiruošusią. Jei tik suprastumėte… – Jis staiga nutilo.

      – Jei tik suprasčiau ką, kaprale Kaseli?

      Jis gūžtelėjo pečiais ir nusisuko į ant sienos kabančią didžiulę vėliavą.

      – Vėliava, į kurią žiūrite, buvo nešama Kulodene, – tarė Flora jo nugarai. – Nors dalis giminės kovėsi už princą Čarlį, kiti buvo Karūnos pusėje.

      Kapralas neatsakė. Jau visiškai susierzinusi ir pasiryžusi priversti jį į ją sureaguoti, Flora priėjo ir atsistojo greta jo.

      – Virš vėliavos yra mūsų šeimos herbas, taip pat išraižytas ir ant laukujų durų. Tout Jour Prest. Reiškia…

      – Visada pasiruošęs. Matote, nesu visai bemokslis.

      – Nė akimirkos nemaniau, kad toks esate. Kodėl taip manęs nemėgstate, kaprale?

      Jis netikėtai atsisuko.

      – Aš asmeniškai nieko pikto jums nelinkiu, panele Karmaikl, bet tokie žmonės kaip jūs man ne prie širdies.

      – Tokie kaip aš? – Ji pastebėjo, kad jo akys ne juodos, o labai tamsios, šokolado rudumo. Nors buvo akivaizdu, kad jis ketina ją įbauginti, jo žvilgsnis jai pasirodė greičiau kupinas iššūkio. Sąmoningai provokuojantis. – Meldžiu pasakyti, ką turite omenyje.

      – Visa tai. – Jis plačiai mostelėjo ranka. – Ši žaislinė jūsų pilaitė. Visi šie ginklai ir skydai, ir vėliavos, garbinančios daugelį represijos metų. Tai, panele Karmaikl, yra paminklas turtuoliams, kurie tikisi, kad visus purvinus darbelius už juos atliks kiti.

      – Mano tėvas labai sunkiai dirba.

      – Rinkdamas nuomą.

      – Jis ne… Gerasis Dieve, ar jūs koks nors komunistas?

      Ji negalėjo numaldyti pasitenkinimo, pamačiusi nuostabą jo veide.

      – Ką gi jūs žinote apie komunistus? – pasiteiravo jis.

      – Neatsakėte į mano klausimą.

      – Esu socialistas ir tuo didžiuojuosi.

      – Kaip ponas Kiras Hardis? Dėl tų kampanijų prieš karą jo iš tiesų daug kas ėmė nemėgti. Ar jūs dar ir pacifistas?

      – Priešgyna? Tikrai ne, juk matote mano uniformą ir žinote rangą. Ką žinote apie Kirą Hardį? Nebūčiau pamanęs, kad jis galėtų dominti tokią kaip jūs.

      – Tokią kaip aš! Norite pasakyti, moterį ar vieną iš mano klasės? Ar bent nutuokiate, kaip globėjiškai tai skamba? Kvailas klausimas, žinoma, kad žinote.

      – Nenorėjau jūsų įžeisti.

      – Aišku, kad norėjote, kaprale Kaseli. – Flora spigino į jį žvilgsniu. – Prašau tęsti kandžias savo replikas. Esu patriotė, tad mielai suteiksiu jums galimybę daryti tai, kas akivaizdžiai teikia jums tokį malonumą.

      Jos nuostabai, jis ėmė kvatotis.

      – Būtinai, kai tik sugalvosiu dar ką nors. Turiu pasakyti, jūs visai ne tokia, kokią esant tikėjausi.

      Atmestinas jo komplimentas tikrų tikriausiai neturėjo priversti jos pasijusti taip, kaip ji pasijuto. Greičiau priešingai, jai derėtų baisingai įsižeisti ir palikti jį pačiam tvarkyti savo reikalus. Bet vietoj to Flora susivokė, kad jai smagu. Kapralas Kaselis įžūlus ir šoka prie pačių neįtikimiausių išvadų, bet jis nekalba su ja taip, lyg ji būtų neišmanėlė.

      – Iki šiol nepažinojau nė vieno socialisto. Ar jie visi tokie tiesmuki kaip jūs?

      – Nežinau. Iki šiol nepažinojau nė vienos dvarininko dukters. Ar jos visos tokios nirčios kaip jūs?

      – Ak, manyčiau, kad taip. Juk žinote, ištisi šimtmečiai baudžiauninkų gniuždymo ir ūkininkų varymo iš namų palieka žymę.

      Jis gudriai nusišypsojo supratęs, kur ji lenkia.

      – O dar tie raudoni plaukai. Nors būtų nusikaltimas vadinti juos tokiu kasdienišku žodžiu – raudoni.

      Ji žinojo, kad jai nedera stovėti čia ir su juo juokauti. Buvo tikra ir dėl to, kad neturėtų jausti tokios jaudinančios nekantros, lyg rengtųsi šokti į ežerą žinodama, kad bus nepakeliamai šalta, bet negalėdama atsispirti melagingoms mėlyno jo glėbio vilionėms šiltą vasaros dieną.

      – Tai kaip tuomet juos pavadintumėte? – paklausė Flora.

      Kapralas ištiesė ranką norėdamas paliesti jai ant kaktos susiraičiusią sruogą ir apsivijo ją aplink pirštą.

      – Ruduo, – tarė mąsliai.

      Jai užėmė kvapą.

      – Tai ne spalva.

      – Dabar jau spalva.

      Staiga atsivėrė durys į svetainę ir jis atšoko.

      – Flora? – tarė tėvas.

      – Rodžiau kapralui Kaseliui mūsų šaunamųjų ginklų kolekciją.

      Dvarininkas pažvelgė į ją vienu iš tų neįskaitomų žvilgsnių ir atsisuko į pulkininką.

      – Geros jums dienos. Pasimatysime po kelių dienų, o kol kas su manimi susisiekti galite telefonu, be to, esu tikras, kad dukra man viską raportuos.

      Stačiokiškai atsisveikinęs su kapralu, tėvas paėmė savo lazdelę ir pasuko laukujų durų link, kur jo laukė kurtai. Jis leisis į ilgą žygį per viržynę. Tėvas karą palaikė besąlygiškai ir jei tik būtų galėjęs, būtų į tarnybą stojęs ir pats, bet Glen Masano dvaras buvo jo kraujyje ir atiduoti jį buvo išties didelė auka.

      Siaubinga kitų, kur kas skausmingesnių aukų, kurias gali tekti padaryti jų šeimai, perspektyva privertė Florą subloguoti, bet ji griežtai nustūmė tokias mintis šalin. Nėra reikalo įsivaizduoti blogiausia, kai yra darbo. Be to, nė vieno iš jos brolių šiuo metu nėra ugnies ruože, ir už tai ji jautėsi kaltai dėkinga.

      Flora