Milanas. Santuoka iš išskaičiavimo. Jennifer Hayward

atitraukė kėdę, atsistojo ir priėjo prie lango. Įbruko rankas į kišenes ir pradėjo žvalgytis į Via della Spiga – pagrindinę Milano gatvę, kurioje buvo įsikūrę daugybė mados namų parduotuvių. Jose vienas drabužis kainuoja maždaug penkis šimtus eurų. Ši vieta – Mondelių šeimos galios centras. Kai Sandras pradėjo gerti ir lošti, Rokas perėmė mados imperijos kontrolę ir stengėsi būti geriausias.

      Stebėdamas pirkėjus su spalvotais maišeliais rankose, Rokas pagalvojo: greičiausiai seneliui nepatiko agresyvūs darbo metodai ir jis nusprendė pamokyti anūką nuolankumo. Matyt, Džovanis prieš mirtį troško, kad Rokas nebesiveltų į vienos nakties romanus, o vestų ir sukurtų šeimą.

      Pabandyk suprasti kai kuriuos mano poelgius… Taip Džovanis kalbėjo prieš pat mirtį. Ar jis turėjo galvoje mados namų akcijas? O ką reiškia kiti senelio žodžiai? Pasitikėk savimi, Rokai… Tapai puikiu vyru.

      Viskas atrodė labai keista.

      Rokas vis labiau tūžo. Nejaugi senelis manė, jog anūkas gali nueiti savo tėvo pėdomis? Ar gali būti, kad Džovanis nepasitikėjo Roku? Bijojo jam palikti visą šeimos turtą?

      Rokas tūžmingai dirstelėjo į teisininką:

      − Aš nesu toks, kaip mano tėvas.

      − Taip, – pritariamai linktelėjo Adamas. – Bet tau patinka elgtis neatsakingai.

      Rokas susiraukė.

      − Kalbos apie nesibaigiančias linksmybes naktiniuose klubuose yra gerokai išpūstos.

      − Bet tai, jog mėgsti moterų draugiją, yra faktas. Rokai, juk pažįstu tave nuo vaikystės.

      Rokas kilstelėjo antakius.

      − Tai ką siūlai? Vesti?

      Adamas rimtai pažvelgė į Roką.

      − Tai būtų pati geriausia išeitis. Įrodyk, kad pasikeitei ir kad Mondelių imperija tau yra svarbiausia. Vesk vieną tų turtingų italių ir tapk šeimos žmogumi. Galbūt tau net patiks.

      Rokas nepatikliai spoksojo į Adamą. Regis, teisininkas nejuokauja. Dio. To negali būti. Jis matė, ką motinos netektis padarė jo tėvui, kaip Džovanis kentėjo netekęs Rozos. Rokas visai netroško patirti tokio skausmo. Jam ir taip pakako atsakomybės: mados namai, šeima, skolos.

      − Jei tikiesi gauti kvietimą į vestuves, tau teks nusivilti, – šaltai atkirto Rokas. – Jau galiu eiti pas Renzą Rialtą, ar dar turi paruošęs kokių staigmenų?

      Tai buvo viskas. Rokas pasiėmė dokumentus, sėdo į automobilį ir nuvažiavo pas Renzą. Šis niekšelis kadaise pats buvo mados namų direktorius, o dabar stojo Rokui skersai kelio.

      Rokas pasuko į pagrindinę gatvę. Vairavo prabangų geltoną Avendator – galios ir turtų simbolį. Rokas galvojo: iš pradžių pastatys Renzą į vietą, o tada išspręs kitą problemą, kurios pavadinimas – Olivija Ficdžerald. Buvo pasiruošęs ją iškasti iš po žemių ir sužinoti, kokį žaidimą ji žaidžia.

      ANTRAS SKYRIUS

      Rokas tikėjosi, jog Olivija Ficdžerald bus graži. Galų gale, ji buvo daugelio žymių kompanijų reklaminis veidas. Įdegęs gracingas kūnas nuolat šmėžavo žymiausiuose maudymosi kostiumėlių kataloguose. Ką jau kalbėti apie spindinčius plaukus, kuriuos, kalbama, žymusis modelis apdraudė keliais milijonais dolerių.

      Bet Rokas liko pritrenktas, kai išvydo Oliviją su draugėmis viename nedideliame restoranėlyje. Ši moteris buvo tiesiog nepakartojama.

      Rokas sėdėjo prie apvalaus stalelio pakankamai arti, kad girdėtų, kaip žavioji manekenė užsisakė nestipraus alkoholinio kokteilio. Olivijos balsas buvo švelnus, gundantis, o be galo seksualų kūną dengė lengvi vasariški drabužiai. Rokas matė, jog moters akys yra tokios pat mėlynos, kaip Italijos Alpėse plytintys ežerai.

      Neilgai trukus Olivija pastebėjo įtarų Roko žvilgsnį.

      Argi tai nėra puiku? Juk visos gražios moterys gerai supranta, kad vyrai jas išsyk pastebi. Tikriausiai ji pasinaudojo savo mėlynomis akimis bei gundančiu kūnu ir tada, kai privertė Džovanį jai nupirkti trijų milijonų eurų vertės butą Milano centre.

      Olivija žinojo, kaip pasinaudoti savo kūnu ir iš proto vesti vyrus. Kas galėtų atsispirti tokiai gražuolei?

      Rokas atlaidžiai šyptelėjo.

      Olivijos draugės, dvi žavios juodaplaukės, visą laiką juokėsi ir žvilgčiojo į Roką. O jis dirstelėjo į valgiaraštį, sunkiai atsiduso ir užsisakė taurę raudonojo vyno. Privatus detektyvas, padėjęs Adamui susekti Oliviją, išsiaiškino, jog ji save vadina Olivija Kembel. Ji beveik nesirodo mieste, didžiąją laiko dalį praleidžia užsidariusi prabangiame bute. Tik ketvirtadieniais susitinka su draugėmis jogos studijoje, o vėliau ateina į šį restoraną ir gurkšnoja lengvus kokteilius.

      Rokui pasisekė, kad šis restoranas priklausė Mondelių šeimos draugams… Galėjo valandų valandas sėdėti prie stalelio, gurkšnoti vieną vienintelį gėrimą ir stebėti savimylą, kuri drįso suvilioti Džovanį.

      Iš pradžių Rokas norėjo laukti Olivijos prie buto durų, bet vėliau persigalvojo. Vakar jis buvo blogai nusiteikęs, todėl nusprendė pričiupti tą moterį viešoje vietoje.

      Ir štai dabar Rokas įdėmiai stebėjo Oliviją ir jos drauges. Trys moterys nerūpestingai šnekučiavosi ir gurkšnojo brangius gėrimus. Regis, meilužio mirtis Olivijos visiškai nepaveikė. Gal ji jau susirado kitą turtingą kvailį? O gal dar nežino, kad patogiam gyvenimui atėjo galas?

      Rokas pajuto didelį priešiškumą Olivijai. Netrukus padavėja atnešė jam taurę vyno. Rokas per prievartą šyptelėjo ir vienu kartu nugėrė pusę taurės. Galbūt nebuvo pati geriausia mintis medžioti Oliviją Ficdžerald, kai jis toks susijaudinęs. Susitikimas su Renzu Rialtu praėjo blogai. Tas arogantiškas šunsnukis yra įsitikinęs, jog be Džovanio pagalbos Rokas nežinos, kaip rūpintis mados namais. Lyg to būtų maža, jis beveik atkartojo Adamo žodžius: Nusileisk ant žemės, Rokai, – drąsino jis. – Įrodyk, kad esi pasiruošęs prisiimti atsakomybę, ir aš atiduosiu tau akcijas.

      Rokas atsikrenkštė ir padėjo taurę ant stalelio. Jis jokiu būdu nenorėjo pasinaudoti Adamo patarimu ir vesti. Juk Kolumbijos universitete susibičiuliavę vaikinai prisiekė, jog iki gyvenimo galo liks vieniši. Be to, argi ne moterys sugriauna sėkmingų vyrų karjeras? Argi ne paprasčiau tiesiog permiegoti su moterimi ir ją palikti? Kam tos vestuvės?

      Rokas dar kartą pakėlė taurę ir gurkštelėjo vyno. Tada dirstelėjo į Oliviją Ficdžerald. Panašu, jog seksualiai įdegusi moteris pastebi kiekvieną jo žvilgsnį ir tuo mėgaujasi.

      Staiga Rokas sugalvojo planą. Tiesą sakant, velniškai gerą sumanymą. Puikiai tinkantį subjurusiai nuotaikai pataisyti.

***

      Rokas akylai stebėjo Oliviją, netgi flirtavo su ja.

      Moteris, gaudydama seksualaus italo žvilgsnius, susijaudino. Vaje, kokia kančia. Ir kokia palaima. Karšto vyro žvilgsnis nukreiptas tiesiai į Oliviją. Kodėl? Ji keliavo po visą pasaulį ir pažino daug vyrų, tačiau šis, be jokios abejonės, buvo patraukliausias kada nors matytas Adomo sūnus. Olivija mūvėjo džinsus, vilkėjo paprastus marškinėlius, bluzoną su užtrauktuku. Be to, nebuvo pasidažiusi, o po jogos užsiėmimo jos plaukai buvo permirkę nuo prakaito. Olivija nė iš tolo nepriminė pasaulinio garso modelio.

      Ji pagalvojo, jog šis vyras gali lengvai suvilioti bet kurią moterį. Jis patrauklus ir greičiausiai turtingas. Visgi Olivijai jis kažką priminė. Roko aukšti skruostikauliai, dailios lūpos, kvadrato formos žandikauliai ir tamsios akys atrodė pažįstamos.

      Olivija susiraukė. Galbūt tai modelis, su kuriuo jai teko dirbti? Gal jis ją atpažino? Visgi Olivija pagalvojo, jog tokiu atveju pati būtų jį pažinusi. Kaip galima užmiršti mados