Reifo Makeido sugrįžimas. Nora Roberts

Tavo širdies terapijaJausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiaiIr visa tai – garsiausių pasaulio rašytojųlaiko patikrintuose kūriniuose:intriguojančiuose, užburiančiuosejausmų romanuoseir šeimų sagoseBestselerių autorė Nora Roberts

pristato keturlogijąAukšti, tamsūs ir beprotiškai vyriškiJaudinantys kiekvienos sutiktos moters širdįBroliai, kuriems neįmanoma atsispirtiBroliai Makeidai nevengia iššūkių… ir visada jųranda. O jei vienas iš jų – meilė?REIFO MAKEIDO sugrįžimasIšdidusis DŽERADAS MAKEIDASDEVINO MAKEIDO meilėŠEINO MAKEIDO sutramdymasGero laiko su šauniaisiais broliais Makeidais!

      Prologas

      Broliai Makeidai ieškojo nemalonumų. Beveik visada. Mažame Antietamo miestelyje, Merilande, jų rasti ne visada buvo lengva, tačiau ieškojimas ir suteikė pusę malonumo.

      Suvirtę į seną Džerado „Chevy“ jie susiginčijo, kas sės prie vairo. Automobilis – Džerado, be to, jis vyriausias, tačiau kitiems trims broliams tai buvo nė motais.

      Vairuoti norėjo Reifas. Jis troško greičio, geidė švilpti tamsiais vingiuotais keliais, nuspaudęs iki dugno greičio pedalą, kad bjauri, beatodairiška nuotaika nespėtų paskui. Tikėjosi palikti ją toli už savęs arba susidurti kaktomuša. Jei taip nutiktų, žinojo, nugalėtų ir važiuotų tol, kol susivoktų esąs kur nors kitur.

      Bet kur, tik ne čia.

      Prieš dvi savaites jie palaidojo mamą.

      Vairuoti jam niekas neleido, nes pavojinga nuotaika atsispindėjo žaliose akyse ir kietai sučiauptų lūpų linkyje. Galiausiai vairuotoju buvo išrinktas Devinas, šalia jo atsisėdo Džeradas. Reifas paniuręs įsitaisė gale kartu su jauniausiu broliu Šeinu.

      Makeidai buvo šiurkštūs ir pavojingi. Visi aukšti ir grakštūs kaip laukiniai eržilai, su nuolat gniaužiamais ir dažnai nekantriai ieškančiais taikinio kumščiais. Jų akys, Makeidų akys, įvairių žalsvų atspalvių, galėjo suraižyti žmogų į gabalėlius dešimties žingsnių atstumu. Kai juos apimdavo niūri nuotaika, protingas žmogus laikydavosi nuo jų tolėliau – per vienuolika ar daugiau žingsnių.

      Jie nusprendė pažaisti pulą, išgerti alaus. Šeinas nesidžiaugė, nes dar neturėjo dvidešimt vienų ir Dafo užeigoje alaus jam niekas neduos.

      Blausus, prirūkytas baras jiems tiko. Rutuliai kaukšėjo trankiai ir įnirtingai, o prakaulus Dafas Demsis nerimastingai žvalgėsi. Atsargumas kitų klientų akyse ir tylios paskalos prie alaus bokalų glostė broliams savimeilę.

      Niekas neabejojo, kad Makeidai ieško nemalonumų. Galiausiai ir rado.

      Su cigarete, karančia nuo lūpos, Reifas prisimerkė ir įsižiūrėjo per dūmus į taikinį. Buvo kelias dienas nesiskutęs ir šiurkštūs šeriai atitiko nuotaiką. Garsiai taukštelėjęs pasiuntė rutulį į sienelę, atšokęs jis stuktelėjo į septintą kamuolį ir šis įriedėjo į kišenę.

      – Gerai, kad bent pulas tau sekasi. – Prie baro sėdintis Džo Dolinas ramiai nuleido butelį alaus. Ir vėl, kaip dažniausiai po saulėlydžio, jis buvo girtas ir prastai nusiteikęs. Kadaise Džo, mokyklos futbolo komandos žvaigždė, varžėsi su Makeidais dėl gražių merginų dėmesio. Dabar, nors jam tebuvo dvidešimt vieni, veidas pradėjo pampti, o kūnas – linkti.

      Prieš išeidamas iš namų jis įtaisė jaunai žmonai po akimi mėlynę, bet jam to neužteko.

      Reifas trindamas kreida lazdos galiuką abejingai žvilgtelėjo į Džo.

      – Vien stumdydami rutulius, Makeidai, ūkio neprikelsite dabar, kai mamytės nebėra. – Judindamas butelį tarp dviejų pirštų Džo nusiviepė. – Girdėjau, turėsite išsiparduoti, kad padengtumėte skolas.

      – Blogai girdėjai. – Reifas ramiai apėjo stalą galvodamas apie kitą smūgį.

      – O ne, girdėjau labai gerai. Jūs, Makeidai, visada buvote kvailiai ir melagiai.

      Šeinas šoko į priekį, tačiau Reifas ištiesė lazdą užkirsdamas kelią.

      – Jis kalbasi su manimi, – tarė tyliai. Dar akimirką pastovėjo įbedęs akis į brolį ir atsisuko. – Tiesa, Džo? Tu kalbiesi su manimi?

      – Kalbuosi su visais. – Pajudinęs alaus butelį dar kartą Džo nužvelgė visus keturis brolius. Dvidešimtmetis ūkio darbus dirbantis Šeinas buvo tvirtai sudėtas, tačiau vis tiek panašesnis į berniuką nei į vyrą. Devinas žvelgė ramiu, mąsliu, neįskaitomu žvilgsniu. Džeradas, nerūpestingai atsirėmęs į automatinį muzikos grotuvą, laukė kito jo žingsnio.

      Džo vėl pasižiūrėjo į Reifą. Šis jau buvo užkaitęs ir pasirengęs. Jis pasižymėjo beatodairišku elgesiu.

      – Bet tiksi ir tu. Visada laikiau tave didžiausiu liurbiu iš visos šutvės, Reifai.

      – Ar ne? – Reifas užgesino cigaretę ir pakėlė alų. Kai baigdamas ritualą prieš muštynes išgėrė, klientai pasisuko ant kėdžių stebėti jų.

      – Kaip sekasi fabrike, Džo?

      – Aš bent jau gaunu atlyginimą, – atšovė Džo. – Turiu pinigų kišenėje. Niekas iš manęs neatims namų.

      – Tikrai ne, kol tavo žmona dirbs po dvylika valandų aptarnaudama staliukus, kad sumokėtų už nuomą.

      – Užčiaupk srėbtuvę ir nekalbėk apie mano žmoną. Tai aš šeimoje uždirbu pinigus. Jokia moteris už mane nemokės, ne taip kaip jūsų mamytė turėjo dirbti už savo senį. O tas išleido jos palikimą tarsi vandenį pro pirštus ir pakratė kojas palikęs vieną.

      – Taip, jis mirė ir paliko ją vieną. – Pyktis, kaltė ir sielvartas suspaudė Reifui krūtinę. – Bet niekada jos nemušė. Jai nereikėjo vaikščioti mieste prisidengus šaliku, su tamsiais akiniais ir pasakoti, kad pargriuvo. O tavo motina vis užkrisdavo ant to paties daikto, Džo, – tavo tėvo kumščio.

      Džo trenkė alaus butelį į stalą ir šis sudužo.

      – Šlykštus melas. Išlupsiu tau jį iš gerklės.

      – Pabandyk.

      – Jis girtas, Reifai, – sumurmėjo Džeradas.

      Žalių pavojingų akių žvilgsnis kryptelėjo į brolį.

      – Na ir kas?

      – Nėra prasmės daužyti jo girto veidelio. – Džeradas gūžtelėjo. – Jis to nevertas.

      Tačiau Reifui prasmė nerūpėjo. Jam reikėjo veiksmo. Jis pakėlė biliardo lazdą, apžiūrėjo ją ir lėtai paguldė skersai stalo.

      – Meti man iššūkį, Džo?

      – Tik ne čia. – Nors ir žinojo, kad jau per vėlu, Dafas parodė į telefoną, kabantį ant sienos. – Jei tik pradėsite muštis, iš karto paskambinsiu šerifui. Galėsite šiek tiek atvėsti kalėjime.

      – Nekišk rankų prie prakeikto telefono, – perspėjo jį Reifas. Atšiaurus žvilgsnis baro savininką privertė atsitraukti.

      – Lauke, – tarė jis.

      – Tik mudu. – Sugniaužęs kumščius Džo stebeilijosi į Makeidus. – Nenoriu, kad tavo broliai šokinėtų ant manęs, kai lupsiu tau kailį.

      – Man neprireiks pagalbos. – Vos tik jie išėjo pro duris, įrodydamas tai Reifas greitai pasisuko, kad išvengtų Džo smūgio, tvojo kumščiu jam į veidą ir pajuto pirmą malonų kraujo pliūpsnį.

      Jis net gerai nežinojo, kodėl mušasi. Džo jam reiškė mažiau nei dulkės gatvėje. Bet jausmas buvo geras. Net kai Džo netikėtai jį užpuolė ir pataikė į tikslą, vis tiek jautėsi gerai. Kumščiai ir kraujas – vienintelis aiškus atsakymas. Girdėdamas, kaip maloniai traška krumpliai, atsitrenkę į kaulus, galėjo pamiršti visa kita.

      Kai broliui iš burnos pliūptelėjo kraujas, Devinas krūptelėjo,