Название | Raudono batelio istorija |
---|---|
Автор произведения | Shirley Jump |
Жанр | Зарубежные любовные романы |
Серия | Romantika |
Издательство | Зарубежные любовные романы |
Год выпуска | 0 |
isbn | 978-609-406-534-7 |
Ji negalėjo priversti Dianos suvokti, kad tas paprastas raudonas batelis su dirželiais buvo visų Saros svajonių išsipildymas.
– Ne tik tai. Tas batelis yra vienetinis, slaptas prototipas, kurio niekas negali pamatyti iki pavasario madų šou. Niekas.
Diana gūžtelėjo pečiais.
– Tu pamatei.
– Nepadedi man, Diana.
– Nupirksiu tau antrą porą. Štai. Problema išspręsta.
– Tu negali jų nupirkti. Čia ir esmė. Niekas negali jų turėti, iki pasibaigs pavasario madų šou. Mano vadovas patikėjo juos man, o dabar…
Ką ji darys? Kaip, velniai griebtų, viską paaiškins? Rudens numerio fotosesija – vos už trijų dienų, o pusės pagrindinio jos veikėjo nėra. Žurnalas viską suderino ir pasiruošė, paliko vietos nuotraukoms ir straipsniui apie mados savaitę, kuri vyks po dviejų savaičių. Žymiausi dizaineriai pristatys savo kitų metų pavasario kolekcijas, visas Niujorkas dūgs nuo kalbų apie naujausius jų kūrinius. Žurnalui tai buvo svarbiausia metų savaitė, tokia, per kurią įtampa buvo didelė, o viltys dar didesnės.
Ji negalėjo priversti Dianos to suprasti nei, Sara buvo tuo tikra, paaiškinti seseriai, kodėl ji iš viso pasiėmė batelius namo. O paaiškinti tai Karlui bus dar sunkiau nei pasakyti, kad vieną jų pametė.
Kodėl pasiėmei tuos vienetinius Frederiko K batelius namo, Sara?
Nes maniau, kad jei bent trumpam juos paturėsiu, jie pakeis mano gyvenimą.
O taip, kaip sviestu patepta. Teks stoti į eilę darbo biržoje.
– Na, turime bėdą. Ir ją reikia tuojau pat išspręsti. – Diana paslėpė dildę, išsitraukė lūpų dažų dėklą ir pasidažė.
– Tai – metų niekšybė. Tu tiesiog rankos mostu išmetei mano karjerą į nebūtį. Dievaži, ačiū, Diana.
– Neturėjau omenyje to kvailo bato. – Diana atsiduso ir pažvelgė seseriai į akis. – Turiu omenyje tėtį. Negali jo palikti mano bute. Aš turiu savo gyvenimą.
Jos vėl grįžta prie to paties? Saros tai neturėtų stebinti. Diana nesitraukdavo tol, kol gaudavo norimą atsakymą. Pageidautina tokį, kuris apsaugotų ją nuo bet kokios atsakomybės.
Metų metus Sara buvo prisiėmusi rūpintojėlės vaidmenį. Vos susirgus jų mamai, būtent Sara tapo namų šeimininke. Sielvartas dėl žmonos vėžio sukaustė jų tėvą, ir Sarai teliko dvi išeitys – leisti viskam ristis po velnių arba užimti motinos vietą.
Bridžita Grifin tarp gyvenimo ir mirties buvo beveik dešimt metų, kol mirtis pagaliau užbaigė jos kančias. Tiek daug metų Sara ruošėsi jos mirčiai, bet kai ji pagaliau atėjo…
Ji tiesiog sustingo. Jos gyvenime atsivėrė skylė, ir ji iki šiol nerado kuo ją užpildyti. Gyvenk savo gyvenimą, – kartą pasakė jos tėvas.
Kokį gyvenimą? – troško paklausti ji. Šitiek metų ji atidavė šeimai. Nebuvo laiko pasimatymams, svajonėms ar mintims apie tai, kokį kelią ji būtų pasirinkusi, jei tik…
Visi tie jei tik buvo išgyventi dėl Dianos. Sara pasirūpino, kad jos sesutė patirtų viską – pasimatymus, išleistuvių pokylius, vakarėlius, – net jei tai reiškė, kad Sara privalėjo laukti namie, užuot dariusi tą patį. Arba dirbti viršvalandžius, kad padėtų sumokėti už visas Dianos svajones.
Jų tėvas visą gyvenimą sunkiai dirbo, bet policininko alga buvo nedidelė. Pablogėjus žmonos sveikatai, jis apleido šeimos biudžetą, taigi Sara pradėjo dirbti, kiek galėdama prisidėdama prie šeimos santaupų. Nieko nesakydama tėvui, tiesiog tyliai jais pasirūpindama.
Tai reiškė, kad jos gyvenimas buvo atidėtas tokiam ilgam laikui, kad ji pamiršo, jog jis egzistuoja ir po darbo. Dirbant gerai mokamą darbą, kuris kasdien graužė jos sąžinę, Sarai reikėjo pokyčio, ir ji manė, kad, atsinešusi namo tą Frederiko K batelį, žengs pirmąjį žingsnį.
Sunkoka žengti bet kokį žingsnį, avint tik vieną batelį.
– Diana, tu pažadėjai, – tarė Sara. – Negali atsisakyti tiesiog todėl, kad tau nepatogu.
Jos sesuo susiraukė. Tiesa pasiekė tikslą.
– Negaliu visko mesti tiesiog todėl, kad tu nusprendei, jog tėtis užsibuvo. Turiu omenyje, juk turiu darbą, draugus…
– O aš, ką, ne? – paklausė Sara.
Diana vos susilaikė nenusijuokusi.
– Sara, nenoriu būti bjauri, bet juk tu neturi asmeninio gyvenimo. Aš kas vakarą išeinu. Negaliu būti auklė tėčiui.
– Aš taip pat išeinu. Dažniau, nei norėčiau.
– Taip, rašyti apie tai, kaip kiti gyvena savo gyvenimus. Dėl to tu netampi komunikabilumo karaliene.
Sara sesers žodžius ignoravo. Žurnalas mokėjo jai už tai, kad aprašytų įvykius. Na ir kas, kad jai likdavo labai mažai laiko kitkam, nei tik stebėti ir rašyti? Ji buvo atsakinga. Atliko dukters pareigą, priimdama pas save tėtį pastarąsias kelias savaites.
– Dirbu savo darbą, sese. Tai, į ką galėčiau labiau susikoncentruoti, jei tesėtum savo pažadą. Tėtis su tavimi ilgai nebus.
Na, gerai, Sara negalėjo to pažadėti. Martinas Grifinas ir jo siaubingai bjaurus fotelis jos bute jau gyveno ilgiau nei metus. Mirus jų mamai, Martinas kelias savaites klajojo po tuščius, tylius jų šeimos namus, kol Sara jį galiausiai įkalbėjo juos parduoti. Tėčiui nesisekė gyventi vienam – jis praleido pernelyg daug metų policijoje ir buvo labiau pratęs prie vyriškos draugijos nei prie namų ūkio. Jis pamiršdavo pavakarieniauti, perkelti šlapius drabužius į džiovyklę, įdėti į kavos aparatą filtrą. Sara užeidavo dukart per dieną jaudindamasi, kad vieną dieną jis susižeis, ir pagaliau pasiūlė jam įsikraustyti pas ją. Jos tėvas, nors ir niūriai nusiteikęs, atrodė, mėgaujasi gyvendamas su ja ir stengėsi kiek įmanydamas padėti. Nebūtinai taip, kaip Sara norėjo, bet ji mylėjo tėvą ir džiaugėsi jo draugija.
Vis dėlto jai reikėjo nepriklausomybės. Laisvės nesijaudinti. Ji jaudinosi metų metus – dėl namų, dėl tėvo, dėl sesers, bet daugiausiai dėl motinos, – ir visa atsakomybė buvo taip sunkiai užgulusi jos pečius, kad ji stebėjosi, kaip nepalūžo. Dabar atėjo Dianos eilė būti atsakingai. Nuimti nuo Saros dalį naštos.
Tik Diana niekada nenorėjo jokios atsakomybės. Gal Sara padarė klaidą, būdama tokia atlaidi savo jaunesniajai sesutei.
Sesuo įsidėjo lūpų dažus į rankinę ir išsiėmė plaukų šepetį ir rankinį veidrodėlį.
– Aš planuoju Sodininkystės draugijos labdaros pokylį. Tai – pirmas mano darbas po koledžo ir jis itin svarbus, Sara. Aš neturiu laiko šitam… blaškymuisi.
Sara nutylėjo, kad darbas, apie kurį kalbėjo sesuo, buvo savanoriškas, jį pasiūlė jos vaikino mama, Sodininkystės draugijos pirmininkė. Jos sesuo dar nerado darbo, kuriame liktų ilgiau nei dvi savaites.
– Tas blaškymasis yra tavo tėvas. – Sara papurtė galvą. – Prisiekiu, mes tikriausiai – ne giminės.
– Leisk jam likti čia. Jam vis tiek labiau patinki tu.
Sara žvilgtelėjo į seserį, bet Diana atsidėjusi ant piršto raitė savo kirpčius.
– Diana, jis myli mus abi vienodai.
Diana prunkštelėjo.
– Turiu du šunis, Sara. Ir tikrai vieną myliu labiau nei kitą.
– Mes