Netikra sužadėtinė. Nancy Warren

Aišku, jis man padėdavo, – pasakė ir staiga iškilo niūresnių prisiminimų apie tais laikais dievintą būtybę. – Bet kai pasirodydavo kokia tuščiagalvė gerbėja, pamiršdavo mane, aritmetiką ir visa kita.

      – Patikėtum, kad jis ir dabar susitikinėja su tokiomis pat merginomis? Taip ir nesuaugo.

      Praėjo daugiau kaip dešimt metų nuo pastarojo Čelsės ir paauglystės laikų meilės susitikimo.

      – Būk gera, pasakyk, kad jis įsitaisė plikę. Pilvukas nuo alaus irgi būtų neblogai.

      – Labai norėčiau, bet jis vis toks pat karštas! Toks pat tuščias kaip paauglys. Tragiška!

      – Hmm. Ar buvo vedęs?

      Prieš atsakydama Sara pasmeigė alyvuogę.

      – Prisiek, kad niekam nepasakosi. Kartą buvo susižadėjęs. – Tikrai? Kas nutiko?

      – Taip ir nesužinojau. Ji buvo protinga, graži, sportiška, iki pykinimo tobula, bet staiga nusprendė grįžti pas ankstesnį draugužį. Deividas apsimetė, kad jam nerūpi, nors iš tikrųjų jautėsi sugniuždytas.

      Čelsė klausėsi išpūtusi akis. Tik pamanyk, turėjo tokį vyrą kaip Deividas ir paliko!

      – Tikriausiai buvo labai skaudu.

      – Taip. Dabar jis vėl grįžo prie tuščių mergyčių. Susitikinėja tik su tomis, kurios pritaria jo nuomonei, kad yra pasaulio bamba. Kurios nekelia jokių rūpesčių. Dabar atsidėjęs darbui, tikisi, kad sulaukęs keturiasdešimt vadovaus bendrovei. Bukagalvis.

      – Matau, judu kol kas neapsisprendėte, mylite vienas kitą ar nekenčiate.

      – Tikrai jį myliu. Pati žinai. Bet mane siutina, ką jis sugalvojo per Kalėdas!

      – Jūs vis krečiate vienas kitam išdaigas?!

      – Jis pirmas pradėjo! – Sara patvirtino bičiulės nuomonę. – Užregistravo mane pažinčių svetainėje. Sukūrė patį kvailiausią profilį, kokį tik galima įsivaizduoti, lyg būčiau kokia antrosios puselės ieškanti nekalta senmergė! Po kiek laiko supratau, kodėl gaunu laiškų iš konservatyvių vyrukų…

      Čelsė vos nepratrūko juoku. Brolis ir sesuo metų metus krečia vienas kitam šunybes.

      – Kaip jam atsilyginai?

      – Kol kas nieko nesugalvojau, – Sara klastingai šyptelėjo ir pasmeigė paskutinę alyvuogę. – Kol kas!

      – Su kuo šiandien eini į pasimatymą? Dar vienu skyrybų advokatu?

      – Pernelyg daug apie mane žinai, – Sara gūžtelėjo pečiais. – Nieko negaliu padaryti. Man patinka smagiai pasiginčyti. Bėda ta, kad vos liaujamės ginčijęsi, aistra išblėsta. Supranti?

      – O taip, galiu pasakyti apie išblėsusią aistrą. Dviem kalbomis.

      Sara nusijuokė.

      – Klausyk, gal man geriau pamiršti tą vyruką ir pabūti su tavimi?

      Čelsė papurtė galvą.

      – Negaliu. Teks ieškotis kito buto ar benamių prieglaudos.

      – Gali apsistoti pas mane.

      – Taip ir padaryčiau, jei nebūčiau alergiška katėms, bet vis tiek ačiū.

      Kartais Čelsė pati nesuprasdavo, ko grįžo į Filadelfiją. Mama ištekėjo antrą sykį ir išsikraustė į Floridą. Teta su dėde džiaugėsi pensija Palm Springse. O Čelsės namai čia. Kaip ir draugai, prisiminimai. Nors ir kaip patiko Paryžius, ji žinojo grįšianti.

      Filipė meldė likti, įtikinėjo, kad kartu atidarysią geriausią Paryžiuje restoraną, o jei valdžia neduos vizos, tada ją vesiąs.

      Vis dėlto Čelsė jautė namų trauką, ir štai dabar ji čia, bet, kaip ironiška, neturi namų.

      Antras skyrius

      Deividas sugebėdavo atlaikyti spaudimą. Iš patirties žinojo, kad dažniausiai viskas baigiasi gerai. Galbūt jam tiesiog reikia ilgiau padirbėti, pasispausti, rasti būdą apeiti kliūtį. Jis narpliodavo problemą, kol rasdavo sprendimą.

      Šįkart buvo kitaip. Deividas nukėlė sužadėtuvių vakarienę, bet toji diena artėjo pasiutusiai greitai. Kur per kelias dienas rasti tinkamą sužadėtinę? Kaip tą padaryti neturint magiškos lempos ir nepardavus sielos velniui?

      Pirma pasitaikiusi mergina juk netiks. Ją po didinamuoju stiklu tyrinės aukščiausi šulai, valdybos nariai ir jų sutuoktiniai. Deividas prisiminė pažįstamas merginas, perskaitė feisbuką, peržiūrėjo asmeninių duomenų sąrašus, bet nė vienos Pirsas ir jo brolis nebūtų pripažinę kaip tinkamos kandidatės į aukštas pareigas užimančio vadovo žmonas.

      Veikiausiai todėl, kad jį traukė tam tikros merginos, bet jokių ilgalaikių planų nepuoselėjo.

      Šį savaitgalį reikėjo susisiekti su garsiomis pažinčių agentūromis, galbūt jos rastų merginą, kuri kelis mėnesius sutiktų apsimesti jo sužadėtine. Rimtą, galbūt nemadingai apsirengusią, gebančią protingai palaikyti pokalbį. Be to, diskretišką. Gavęs viceprezidento vietą, jis su būsima žmona išsiaiškintų, kad visai nenori jos vesti. Tada pelnytų paliktajam skiriamą užuojautą ir gautų darbą.

      Užuot skyręs laiko tinkamoms kandidatėms, jis vyko vėlyvų pusryčių pas tėvus, nes šie rengėsi išvykti vasaros atostogų.

      Įsuko į keliuką, vedantį prie namo. Sesers automobilis jau stovėjo. Padlaižė!

      Išlipęs iš mašinos, Deividas ištraukė didžiulę puokštę. Nupirko ją, nes jautėsi kaltas, kad nesimatė su tėvais kelias savaites, kartu tai bus atsisveikinimo dovana.

      Eidamas pro sesers automobilį, pamatė, kad ši sėdi prie vairo ir, kaip visada, ginčijasi mobiliuoju. Linksmai pamojęs paėjo kelis metrus, bet sulėtino žingsnį ir galiausiai grįžo. Deividą ginė neviltis. Sara turi aibę pažįstamų, dauguma jų mokėsi Vasaro koledže. Kuri nors tikrai padarytų įspūdį van Hornui. Sara buvo ketveriais metais jaunesnė, tad bičiulės irgi panašaus – tinkamo – amžiaus. Žinoma, jos pernelyg rimtos, laikosi feministinių pažiūrų, vyro tarpkojis joms ne erogeninė zona, o geriausia vieta įspirti. Smarkiai!

      Bet jis neturėjo kitos išeities.

      Sara baigė pokalbį ir patenkinta atsiduso. Sesuo retai nusileisdavo arba atsitraukdavo ginčydamasi. Deividas tą žinojo iš skaudžios patirties. Ji buvo puiki skyrybų advokatė.

      – Tai kas tas vargšelis, kurį išdūrei šį kartą?

      – Nori pasikalbėti apie išdūrinėjimą? Tas vyrukas užsienyje slėpė milijonus dolerių, o dabar bylinėjasi su žmona, vidurinės mokyklos mokytoja, dėl alimentų. Mes jį pričiupsime.

      – Ar tu kada nors atstovauji vyrams?

      Sara metė pagiežingą žvilgsnį.

      – Norėtum! – tada įdėmiai pažiūrėjo į brolį. – Koks tu šiandien pavyzdingas sūnelis! – sumurkė nužvelgdama puokštę. Išlipusi iš automobilio, uždėjo jam ranką ant peties. – Kaip laikosi mano brolelis?

      Laimėjusi ginčą ji visada suminkštėdavo, todėl Deividas ir ryžosi prašyti pagalbos. Jeigu Sara nusijuoks jam į akis, blogiau nebus. Vis dėlto yra menkutė tikimybė, kad ji pažįsta tinkamą merginą.

      – Tiesą sakant, turiu bėdą. Man reikia tavo pagalbos.

      Sesers žvilgsnis sušvelnėjo, ji atrodė susirūpinusi.

      – Deividai, kas nutiko? Tik nesakyk, kad bėdos su teisėsauga!

      – Ne, nieko panašaus. Su moterimis.

      Nuo jos juoko vos nenuvyto rožių puokštė.

      – Pasakysiu,