Mano Valentinas. Lucy Monroe

kad tavo tėtis yra talentingas verslininkas.

      – Senelis sako, kad tėčiui labai gerai sekasi uždirbti pinigų, – paprastai atsiliepė Džosujė.

      Fetė nusijuokė.

      – Tikriausiai.

      – Jis gali išlaikyti šeimą. Taip močiutė sako.

      – Neabejoju, kad ji teisi. – Ar Džosujė piršliauja? Fetė susitvardė nenusišypsojusi. Nenorėjo, kad Džosujė pagalvotų, jog juokiasi iš jo, ir taip jį įskaudinti.

      – Močiutė mano, kad jam vėl reikėtų vesti. Ji jo mama, jis turėtų jos klausyti, man rodos.

      Dabar tikrai buvo sunku susilaikyti nenusijuokus, ji nemanė, kad Tinas pritartų sūnui.

      – O tu ką manai, Džijau?

      – Man patiktų mama, nesanti aukštai aukštai danguje.

      Ji nebesusilaikė. Palietė jį. Tik patapšnojo petį, nors labai norėjo apkabinti.

      – Suprantu, Džijau. Tikrai suprantu.

      Jis pakreipė galvą.

      – Jūs niekada nekalbate apie šeimą.

      – Neturiu šeimos. – Ji priglaudė ranką prie pilvo. Neturėjo. Anksčiau. O dabar galbūt turi.

      – Ir mamos?

      – Ne. Meldžiausi, kad ją turėčiau, bet Dievo valia buvo kitokia. – Ji gūžtelėjo pečiais.

      – Manote, kad aš turėsiu kitą mamą?

      – Tikiuosi, Džijau.

      – Ir aš, bet jei tik galėsiu ją mylėti.