Lovoje su prancūzu. Barbara Dunlop

kepti patiekalus krosnyje dar būdami vystykluose.

      – Pats daraisi sau valgį? – vis dar negalėjo patikėti ji.

      – Kartais. – Jis linktelėjo į Šarlotės taurę. – Mėgaukis. Atsipalaiduok. Papasakok, apie ką ketinai pasikalbėti.

      Pasiūlymas Šarlotę, regis, prablaivė ir ji iš lėto gurkštelėjo vyno.

      Delsdama.

      Susidomėjusi.

      – Tai nepaprastai kokybiškas vynas, – tarė ji.

      – Aplodismentai jūsų geram skoniu, madmuazele, – nuoširdžiai pagyrė Alekas. Jis ištraukė sunkią keptuvę ir apšlakstė jos dugną alyvuogių aliejumi.

      – Seniai čia gyveni? – paklausė Šarlotė. Jos akys buvo nukreiptos į taurę, o smilius ir nykštys glostė kojelę.

      Alekas kurį laiką stebėjo jos judesį.

      – Aš čia gimiau.

      – Provanse ar pilyje?

      – Kastro5 ligoninėje.

      – Ak. – Šarlotė linktelėjo ir nutilo.

      – Ar to norėjai manęs paklausti?

      – Ne visai. – Ji baltais dantimis prikando apatinę lūpą. – Mano šeima Amerikoje… Hadsonai. Kuria filmus.

      – Ką tu sakai, – ištęsė Alekas. Tik visiškas neišmanėlis galėjo nežinoti Hadsonų filmų. Studija garsėjo gausiais apdovanojimais, maudėsi šlovės spinduliuose ir galėjo pasigirti padėjusi padaryti karjerą beveik pusei žymių Holivudo aktorių.

      – Nebuvau tikra, ar žinai, – tarsi gindamasi pasakė Šarlotė. – Jie garsūs Amerikoje, bet…

      – Esi pernelyg kukli.

      – Aš su jų verslu visai nesusijusi. – Ji staigiu rankos judesiu atmetė atgal plakus, o akimis vis dar tyrinėjo burgundišką vyną. – Jie kuria naują filmą.

      – Tik vieną?

      Aleko žodžiai pagaliau privertė Šarlotę pakelti akis.

      – Šis ypatingas.

      – Suprantu.

      – Aš ne… – Ji apsidairė po erdvę virtuvę.

      Alekas nuleido kapojimo peilį.

      – Ar taip atidėliodama jautiesi geriau?

      – Aš ne… – Sutikusi Aleko žvilgsnį ji atsiduso. – Aš tikrai tikėjausi pasikalbėti su Renė.

      – Apgailestauju.

      – Ne tiek, kiek aš. – Paskui ji nežymiai papurtė galvą. – Nenorėjau, kad taip nuskambėtų.

      Jeigu jos veido išraiška nebūtų buvusi tokia rimta, Alekas veikiausiai būtų susijuokęs.

      – Gal tai koks nors moteriškas reikalas?

      – Ne.

      – Gal tave paliko vaikinas? – Tai nebūtų taip jau blogai. Šarlotė galėtų gyventi pilyje tol, kol atsigautų nuo emocinio šoko. O Alekas būtų nuolat šalia, pasiruošęs išklausyti, leisti jai išsiverkti ant savo peties ir padaryti visa kita, ko prireiktų.

      – Ne, – atsakė ji. – Ne šitai.

      Gaila.

      – Ar man pavyktų atspėti?

      Šyptelėjusi puse lūpų ji papurtė galvą.

      Alekas vėl paėmė peilį ir nukirto svogūno stiebą.

      – Tai gal eikime prie reikalo?

      – Tu nepalengvini man užduoties.

      Jis vėl trinktelėjo peiliu.

      – Tikrai ne todėl, kad per mažai stengiuosi.

      Šarlotė suspaudė lūpas ir nusvarino pečius.

      – Na gerai, įžanga ir taip per ilga.

      Alekas nusiplovė rankas kvadratinėje, viduryje virtuvės įtaisytoje kriauklėje.

      – Tu, – aiškiai tardamas žodžius pradėjo jis, – esi nepakenčiama.

      – Puiku. – Šarlotė sunėrė ant baro stalo rankas. – Tai štai. Hadsonai norėtų kurti filmą šioje pilyje. – Ji nutilo laukti atsakymo.

      Alekas sustingo.

      Gal ji juokauja?

      O gal išsikraustė iš proto?

      Metų metus jis vengė žiniasklaidos, žūtbūt stengdamasis išsikovoti bent kruopelę privatumo. O dabar įsileis filmavimo komandą, kameras, aktorius ir visą Holivudo gaują, kuri savaičių savaites neduotų ramybės?

      Alekas susėmė peilio ašmenimis smulkiai supjaustytą svogūną ir vienu krestelėjimu sumetė į įkaitintą alyvuogių aliejų. Svogūnai sučirškė ir suspragsėjo paskleisdami palubėje garų debesį.

      – Ne, – kategoriškai pasakė jis. Greičiau jau pragaras virs rojumi.

      Na ką gi, pasipriešinimo Šarlotė tikėjosi. Iš karto sutikti Alekas neketino. O kas gi sutiktų? Tai reiškė nepatogumus ir normalaus gyvenimo ritmo sutrikdymą. Ji suprato.

      – Tai mano senelių meilės istorija, – pradėjo Šarlotė, mėgindama pabrėžti filmo svarbą. – Jie susitiko karo metais. Okupuotoje Prancūzijoje. – Alekas netarė nė žodžio. – Kurti šį filmą bus sutelktos visos Hadsonų filmai pajėgos. – Kokybe jis pranoks bet kokį panašaus masto projektą.

      Alekas pakėlė mentelę ir pamaišė spragsinčius svogūnus.

      – Mano senelė buvo kabareto atlikėja, jie susituokė vokiečių panosėje.

      Alekas pakėlė akis.

      – Ir kokią tai turi reikšmę man?

      – Scenarijaus autorė – Sisi Kesidi. Filmas neabejotinai pretenduos į geriausio scenarijaus…

      – Tarsi man rūpėtų scenarijus.

      – Tai gal problema – pinigai? – pamėgino laimę Šarlotė. – Nepatogumai tau bus kompensuoti. Išvykdama filmavimo komanda viską sutvarkytų. Tu net…

      – Aš tiesiog nenoriu paversti savo namų filmo veiksmo vieta.

      – Visų tavo namų jiems nereikėtų. – Šarlotė karštligiškai ieškojo svarių argumentų. – Neprivalėsi išvykti iš pilies. – Džekas man atsiuntė scenarijaus schemą. Filmui reikės virtuvės, didžiosios menės, vienos bibliotekos ir poros miegamųjų. Žinoma, ir sodo. Gal dar verandos vienai scenai.

      – Ir viskas? – ištęsė Alekas, sarkastišku tonu gerokai sumenkindamas Šarlotės pasitikėjimą savimi.

      – Esu beveik tikra, kad tai viskas, – kaip galima ramiau atsakė ji.

      – Jiems nereikėtų mano darbo kambario? Ar mano vonios kambario? – tęsė jis vis labiau keldamas balsą. – O gal jie norėtų žvilgtelėti į…

      – Galėtum uždrausti įeiti į kai kurias patalpas, – paskubėjo įsiterpti Šarlotė. – Filmavimo metu netgi galėtum pagyventi kurioje nors kitoje savo rezidencijoje.

      Aleko žvilgsnis aptemo ir jis sumosavo mentele lyg ginklu.

      – Kad gauja Holivudo chuliganų galėtų nevaržomai siautėti mano namuose?

      – Jie nėra kokie nors gangsteriai. – Žinoma, kai kurios žvaigždės garsėjo nedovanotinu elgesiu, bet Hadson Picturse prodiuseriai – tikri profesionalai. O Renė – Šarlotės draugė.

5

Pietų Prancūzijos komuna.