Ketvirtadieniais aštuntą. Debbie Macomber

atsainiai įsitaisė ant artimiausios kėdės, užmetęs koją ant kojos. Tada atsipalaidavo, atsilošė, tarsi būtų nusiteikęs ilgam vizitui. – Užsukau pasižiūrėti, kaip laikaisi.

      – Esu užsiėmusi, – skubiai išbėrė ji, galvodama, kad neturi laiko plepalams, kitaip nei jis.

      Šonas nekreipė dėmesio į nesvetingą priėmimą.

      – Kaip atšventei Naujuosius?

      Štai apie ką kalba. Juk jis kvietė ją sutikti juos kartu – na, lyg ir kvietei. Tai buvo pasiūlymas užmegzti santykius, kvietimas su seksualine užuomina ir ji nedelsdama atsisakė. Nors našlavo šešerius metus, retai išsiruošdavo į pasimatymus. Jeigu ją tai būtų dominę, progų būtų pasitaikę. Bet nedomino.

      – Puikiai praleidau vakarą. O tu?

      Iš Šono reakcijos Liza suprato, kad moterys nedažnai jį atstumia. Žinoma, ją buvo pasiekę gandai apie daktarą Džemisoną. Aukštą, šviesiaplaukį, prakaulaus veido neabejotinai įspūdingą vyriškį. Moterys nuo dvidešimties iki šešiasdešimties laikė jį panašiu į aktorių Harisoną Fordą. Protingas, dailus, turtingas ir nevedęs vyras turėjo metams nepavaldaus žavesio. Ligoninėje nuolat sklandė gandai apie jį. Ne viena slaugytoja tapo jo kerų auka. Šonas Džemisonas, išsiskyręs prieš dešimt metų, regis, laikė save vertingu prizu. Jis niekada ilgai nesusitikinėjo nė su viena moterimi ir Lizai nepatiko jo arogantiškas požiūris į meilės nuotykius. Taip pat ji nepritarė jo netinkamam požiūriui į personalą.

      Liza sutiko Stivą universitete ir, nors pasitaikė gerų bei blogų dienų, kaip būdinga visiems ilgalaikiams santykiams, jie sukūrė darnią ir tvirtą šeimą. Taigi ji nesidomėjo trumpalaikiais meilės romanais, nesvarbu, koks žavus ar turtingas būtų vyras.

      Šono dėmesys ją sutrikdė, nors niekada nebūtų leidusi jam to pastebėti. Kiek žinojo, jis paprastai susitikinėdavo su jaunesnėmis už save moterimis. Kad ir kaip Liza rūpinosi išvaizda ir laikėsi dietos, neatrodė kaip gerai išsilaikiusi trisdešimtmetė. Kartą Stivas švelniai pajuokavo, kad jos smėlio laikrodį primenanti figūra pradėjo rodyti valandą ir dešimt minučių. Ji kiekvieną sykį nusišypso tai prisiminusi.

      – Naujuosius metus sutikai namuose, tiesa?

      – Taip, – prisipažino ji ir susikryžiavo rankas, rodydama jam, kad neketina atvirauti apie asmeninį gyvenimą. – Bet, kaip minėjau, puikiai praleidau vakarą.

      – Viena?

      – Man patinka savo pačios draugija, – atkirto ji ir pakilusi įsirėmė rankomis į vyšninės spalvos stalo kraštą. – Deja, privalau nutraukti pašnekesį – po dešimties minučių turiu susitikimą.

      – Esu pasirengęs dar kartą pakviesti tave į pasimatymą.

      – Dėkui, ne.

      Jis šyptelėjo, nesutrikęs dėl atsisakymo, tarsi ne jis, o ji būtų daug praradusi. Tada atsistojo ir skubiai pasuko durų link.

      – Šonai, – pašaukė Liza, pati šiek tiek nustebusi.

      Jis stabtelėjęs pasitikinčiai nusišypsojo ir kilstelėjęs antakius pasidomėjo:

      – Pakeitei nuomonę?

      – Tiesą pasakius, ne, – tarė ji, žinodama, kad dėl tam tikros priežasties nenori, jog šis pokalbis baigtųsi taip kaip ankstesni.

      – Ne? – pakartojo jis ir vėl kilstelėjo antakius su lengva apsimestine nuostaba.

      – Jau antrą kartą tu užsuki pakviesti manęs į pasimatymą.

      Jis nutylėjo.

      – Aš antrą kartą atsisakau, – priminė ji. – Įdomu, ar paklausei savęs kodėl.

      – Man ir taip aišku, – burbtelėjo jis. – Tu bijai.

      – Ne tik.

      Jis lengvabūdiškai trūktelėjo pečiais ir, rodos, be žodžių ištarė: „Nedidelė bėda.“ Daugybė moterų noriai priims jo kvietimą.

      – Atsisakiau dėl tavo požiūrio.

      Pirmą kartą per visą jų pažinties laiką Šonui, regis, pritrūko žodžių.

      – Nesu kokia mergšė, kurią gali įsivilioti į lovą. Gal tai tau ir naujiena, bet tarpusavio santykiai yra kai kas daugiau nei vyro ir moters ryšys miegamajame.

      Jis žvelgė į ją taip, tarsi drąsintų tęsti.

      – Laikau tave vienu geriausių valstijos pediatrų, – toliau kalbėjo ji. – Vertinu tavo kaip diagnostiko ir gydančiojo specialisto gebėjimus, matau, koks būni su vaikais. Labai gerbiu tave kaip profesionalą. Bet tavo elgesys su dauguma ligoninės darbuotojų man atrodo nepriimtinas ir visiškai nežavi.

      – Ar čia išsamus atsakymas, kodėl nenori su manimi susitikinėti? – paklausė Šonas, vos tramdydamas susierzinimą.

      – Tiesą sakant… Norėčiau geriau tave pažinti.

      Jo žvilgsnis išdavė, kad jis abejoja, ar galima ja tikėti.

      – Keistas būdas apie tai pasakyti.

      Nors Šonas nudavė abejingą, Liza suprato užgavusi jo savimeilę.

      – Įtariu, kad nori ne tik atkreipti į save dėmesį, –pasakė ji.

      – Puiku. Tai tavo ar mano namuose?

      Liza vos nesudejavo. Jis praleido pro ausis jos atsisakymą! Atidariusi duris ji ramiai tarė:

      – Kai pradėsi vertinti mane kaip protingą, brandžiąmoterį, kurios profesiniai interesai atitinka tavuosius, pranešk man. – Liza atsišliejo į atvirų durų staktą. –

      Dabar tik veltui gaišti laiką.

      – Abejoju, – atkirto Šonas ir, žingtelėjęs atgal, palietė lūpomis jos skruostą. – Paskambink, kai būsi pasirengusi aštriems pojūčiams.

      Liza išplėtė akis. „Pamiršk tai, daktare, – pagalvojo ji. – Man pakanka aštrių pojūčių nagrinėjant personalos kundus dėl tavo elgesio.“

      Kai kurie žmonės niekada nepasimoko.

      3

      „Tai, kas teikia išskirtinumo, jeigu išvis esi išskirtinis, neišvengiamai daro tave vienišą.“

Lorena Hansberi

      Karena Kertis

      Sausio 1-oji

      Atsikėlusi vidurdienį įsipyliau vėlyviems pusryčiams aukštą taurę mokos be kofeino su dviguba cukraus porcija. Paskambino Nikolė ir pasiūlė pasibastyti po parduotuves, tad taip ir padarėme. Susitikau ten Džefą, dirbantį kūno ir sielos sveikatintoju, ir mudu truputį paplepėjome. Jis gaišta laiką mokydamas tai bo 2 paslapčių būrelį aptukusių verslo magnatų, kuriems terūpi jų korporacijų įvaizdį. Vos įstengiau prikąsti liežuvį. Liūdna, kad Džefas švaisto talentą vėjais.

      Universitete lankydami dramos paskaitas mudu su Džefu prisiekėme vienas kitam neišsižadėti svajonių. Vos susilaikiau nečiupusi jo už peties ir nepriminusi šito. Norėjau pasakyti, kad per greitai atsisakė ateities. Tačiau laikiau liežuvį už dantų, nes mačiau, kaip įnirtingai Džefas siekia pabėgti. Pašnekesys su manimi vertė jį jaustis nejaukiai; skatino galvoti apie tai, kuo užsiima.

      Labiausiai slegia tai, kad ne vienintelis Džefas pasidavė; Andžė ir Bertas taip pat. Neseniai išgirdau, jog Sidnis ir Leslė turi nuolatinį darbą nuo devynių iki šešių. O ir Bredas. Taigi iš mūsų teatro grupės septyneto likau tik aš. Atsisakau taikstytis su kasdienybe. Atsisakau imtis antraeilių dalykų. Esu aktorė. Šiuo metu neturinti darbo,

2

Kovų menas, jungiantis taikvondo ir bokso elementus.