Buvęs būsimas. Josie Metcalfe

jis nudžiugo, kad ją artumas paveikė neką mažiau.

      – Tai kur važiuosime? – paklausė vairuotojas pravėręs dureles ir šmurkštelėjęs į savo sėdynę.

      Gija, priminusi beveik prieš dvejus metus nutrūkusį jųdviejų ryšį, nutrūko.

      Antras skyrius

      – Pas mano mamą važiuoti tikrai negalime, – susijaudinusi ištarė Olivija. – Tik ne dabar, kai ten pokylis.

      Ji nesusilaikė ir šyptelėjo, kai abu priekyje sėdintys vyrai nusikvatojo. Gregoras visada lengvai rasdavo bendrą kalbą su bet kuriuo vyru – toks pat buvo ir vairuotojas: Vadinkite mane tiesiog Parkeriu.

      – Nemanau, kad būtumėte laukiami ir elegantiškoje Greisonų-Smitų buveinėje, – kiek ironiškai patarė Parkeris.

      – Ar jų sūnelio mansardoje, – pridūrė Gregoras.

      Olivija nustebo, kad jis perskaitė iš lūpų jos pokalbį su Ešliu, bet kartu suprato, jog vylėsi išgirdusi pavydo gaidelę Gregoro balse. Mintyse sau pliaukštelėjo už tai – jis neturi jokio pagrindo pavyduliauti.

      Jis ir nepavyduliautų. Galų gale jis tebėra gyvas, vadinasi, prieš dvejus metus sąmoningai nusprendė visam laikui dingti iš jos gyvenimo, be to, prapuolė nė žodeliu jos neperspėjęs…

      – Įtariu, mūsų butuką pardavei. – Gregoro žodžiai nuskambėjo kaip teiginys, o ne klausimas, ir Oliviją tarsi kas nudilgino.

      – Kodėl turėjau parduoti? – aštriai atkirto ji. – Juk ten mano namai!

      Tai vieta, pilna jųdviejų laimės prisiminimų aido; prisiminimų iš tų dienų, kai ji naiviai tikėjosi, kad juodu priklausys vienas kitam amžinai.

      Olivija beveik neabejojo išgirdusi jį burbtelint: Mūsų namai, tačiau ginčytis nebuvo prasmės, ypač girdint kitiems.