Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis

Norėjau keliauti vienas ir užmegzti ryšį su žmonėmis dar prieš fone pasirodant filmavimo kameroms. Komanda bus tyli mano kelionės pagalbininkė, tačiau ir liudininkė. Kaip ir jūs.

      Tikiuosi, šiam nuotykiui pasibaigus pamatysite, kad geri poelgiai gali iš tikrųjų pakeisti pasaulį. Jūs susipažinsite su Toniu – benamiu, pamokiusiu mane, jog tikri turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse. Pamatysite mano draugės iš Kambodžos drąsą. Jos gyvenimą nuniokojo liga, praradimai ir gamtos nelaimės. Susitiksite su gydytoju, kurio aistra tarnauti grąžina vargšams regėjimą. Pamatysite, kaip vienas kupinas geriausių norų, bet turintis trūkumų, žmogus gali apkeliauti visą Žemės rutulį kliaudamasis tik kitų geraširdiškumu ir atgimti iš naujo. Yra ir daugybė kitų, kurių jūs nepamatysite: nepažįstamųjų, akimirkai tapusių draugais, greitai pralėkusių pro šalį, bet pasiūliusių man maisto, degalų ar kitų išteklių, kad galėčiau keliauti toliau.

      Salmanas Rašdis (Salman Rushdie) rašo: „Norėdamas suprasti tik vieną gyvenimą, turi praryti visą pasaulį.“ Nebūtina apkeliauti visos Mėlynosios planetos, kad tai patirtum. Tereikia norėti pamatyti vienam kitą. Aš matau tave, o tu matai mane. Tada ir nukrinta kaukės, po kuriomis slepiame savo širdis. Ir sveikinamės vieni su kitais taip, kad mums nereikia nei žodžių, nei kaukių. Tad išsiruoškime į šią gyvenimo kelionę ir kartu patirkime trumpą, bet gražų nuotykį.

      Pirmas skyrius

      Leisdamas baimei užaugti didesnei už tikėjimą, užkerti kelią savo svajonėms.

Mary Manin Morrissey

      Ta akimirka visada būna prieš lemiamą momentą. Paskutinės šešiasdešimt sekundžių prieš aktoriui išeinant į sceną, kai jis užmiršta žodžius ir išpiltas prakaito klausia savęs, kodėl jam apskritai kilo mintis imtis vaidybos. Bet paskui jis pasirodo viešai ir giliai širdy žino: tai ir yra lemta jam atlikti.

      Vakarą prieš išvykdamas ir aš ėmiau dvejoti, ar tikrai gerai darau išvažiuodamas iš Los Andželo. Darbas, santykiai, rutina – nors visa tai kartais verčia jaustis užspeistam į kampą, turi ir savų privalumų.

      – Tai nevažiuok, – ramiai pasiūlė Lina, tačiau jos balse išgirdau įtampą, nors ji ir stengėsi atrodyti linksma.

      Toks ir yra neigiamas kito žmogaus mylėjimo aspektas: visada žinai, ką jis arba ji galvoja. Arba bent jau manai žinąs. Tai nuskambėjo kaip nerūpestingas pasiūlymas, bet jame aš girdėjau: „Vesk mane dabar arba paliksiu tave amžiams.“

      Nieko keisto, jog man nepavyko tapti aiškiaregiu, nes Lina – net ir nenorėdama, kad išvažiuočiau, – tikėjo mano svajonėmis. Tiesiog tuo metu aš to dar nesupratau. Po jos pasiūlymo sekė tai, ką dauguma žmonių vadina susipykimu, nors man labiau patinka frazė „smulkus nesutarimas“. Prieš eidami miegoti mes pamėginome susitaikyti, bet mano galvoje sukosi tik viena mintis: „Rytoj būsiu tik aš ir Pirmasis Gerumas.“

      Kitą rytą rengdamasis girdėjau Liną sukiojantis virtuvėje. Mano šuo Vinstonas sekiojo pãskui mane po visus namus, kol į nedidelį juodą krepšį dėjausi paskutinius daiktus: kompiuterį, keletą drabužių ir kelis įrankius motociklo priežiūrai. Į užpakalinę krepšio kišenę įkišau atviruką, kurį buvau gavęs per ankstesnę kelionę po Ameriką. Jame buvo parašyta: „Gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi tavo komforto zona.“ Šis krepšys ir ryškiai geltonas degalų kanistras bus vienintelis mano bagažas.

      Ruošiausi apkeliauti pasaulį motociklu, dabar stovinčiu šalia namo ir besišaipančiu iš mano menkų mechaniko įgūdžių.

      Motociklą nusipirkau Las Vegase vos prieš dvi savaites. Deja, man nepavyko be incidentų pasiekti juo net namų. Likus penkiasdešimčiai kilometrų Pasadenoje motociklas ėmė maištauti ir sugedo viename iš judriausių Amerikos greitkelių. Taip, išgirdote teisingai. Pačią pirmą dieną atsisėdęs ant motociklo, nesugebėjau nuvažiuoti nuo Las Vegaso iki Los Andželo – o aš dar ruošiausi apkeliauti juo visą Žemės rutulį! Teko sumokėti keturis šimtus penkiasdešimt dolerių, kad jį atitemptų iš Pasadenos į Los Andželą. Bet keliaudamas aš neturėsiu keturių šimtų penkiasdešimt dolerių. Neturėsiu nė vieno dolerio.

      Dar daugiau nerimo kėlė mintis, kad Pirmasis Gerumas, nors atrodė padoriai (netgi turėjo naują variklį), buvo pagamintas 1978 metais. Tikriausiai vieninteliu dalyku šioje kelionėje galėjau neabejoti: motociklas tikrai suges. Dalyvavau dviejų valandų trukmės pamokoje, kurioje buvo mokoma prižiūrėti ir remontuoti motociklą, bet apie dzenbudizmą nieko nesužinojau[3]. Instruktoriaus patartas, nusipirkau knygą, tik taip ir neradau laiko jos perskaityti. Deja, ir pamoka nelabai padėjo.

      Be to, jog graužė nerimas dėl galimų motociklo gedimų, dar nebuvau gavęs patvirtinimo, kad būsiu priimtas į laivą, perkelsiantį per Atlanto vandenyną (o apie Ramiojo vandenyno perplaukimą bijojau net pagalvoti). Kiekvieną dieną skambinėjau įvairioms laivybos bendrovėms visame pasaulyje. Valandų valandas laukiau, kol būsiu sujungtas su kitais asmenimis, maldavau jų laužydamas liežuvį užsienio kalbomis, prašiau, kad draugai laužytų liežuvį maldaudami užsienio kalbomis, meilikavau, o kartą labai trumpai – gal sekundėlę – apsiverkiau.

      Pagaliau pasikalbėjau su Robertu, dirbančiu vienoje užsienio laivybos bendrovėje. Jis negarantavo man vietos laive, bet pasakė labai panašų žodį į „taip“ – „galbūt“.

      – Vadinasi, jei paskambinsiu tau po dviejų savaičių, galbūt pateksiu į laivą? – paklausiau jo.

      – Taip, į laivą, plaukiantį iš Niujorko į Taragoną Ispanijoje… galbūt. – Robertas pakartojo šį žodį, lyg nebūčiau išgirdęs jo patį pirmą kartą.

      Lina atidarė miegamojo duris ir kurį laiką tylėdama stovėjo tarpdury. Saulės šviesa krito jai į veidą ir šviesūs plaukai švytėjo aplink jį it aureolė. Mačiau, kad ji nusiverkusi.

      Drauge ištarėme tą patį žodį:

      – Atleisk.

      Aš tvirtai apglėbiau ją ir pasakiau:

      – Nesijaudink, netrukus grįšiu namo.

      Jutau, kaip ji linktelėjo įsikniaubusi man į petį. Jaučiausi kaltas, jog išsiruošiau į dar vieną nuotykį, mums vos spėjus kartu apsigyventi. Žinojau, kad Lina tikisi kitokio nuotykio, labiau susijusio su vestuvių varpais nei su geltonu motociklu. Galiausiai paleidome vienas kitą iš glėbio ir apsidairiusi po kambarį Lina tarė:

      – Ką gi, regis, tau metas keliauti.

      Dabar atėjo mano eilė linktelėti. O ką galėjau pasakyti? Netrukus išvyksiu į šešių mėnesių trukmės kelionę, tad leisdamasis laiptais paskui Liną į pirmą aukštą galėjau tik viltis, jog grįžęs vis dar rasiu ją čia. Nes giliai širdyje norėjo pasakyti „taip“ tam nuotykiui su ja. Vienintelė bėda, kad būdamas namie aš negalėdavau liautis svajojęs, kur vėl galėčiau nukakti.

      Prieš iškeliaudamas turėjau prasimanyti degalų. Žinojau – degalų paieškos tikriausiai taps sunkiausiu išbandymu. Maisto ir vandens galima gauti lengviau, nei dauguma žmonių mano, o pernakvoti blogiausiu atveju aš visada galiu motociklo priekaboje, taigi vienintelis dalykas, neabejotinai galintis bet kur ir bet kada užvilkinti kelionę, buvo degalų trūkumas.

      Galbūt Lina tai vadino bėgimu, bet aš, išėjęs iš namų į gatvę ir pajutęs užplūstant energiją, būčiau pasakęs visai kitą žodį: „laisvė“. Laisvė nežinoti, kas laukia ateityje, su kuo galbūt susitiksiu, kam padėsiu, ir sukrečiantis suvokimas, kad ši keista, ekscentriška idėja netrukus taps tikrove.

      Patraukiau į Holivudo bulvarą, netoli tos vietos, kur tąkart taip pranašiškai sutikau benamį, bet dabar jo niekur nebuvo matyti. Vietoj jo radau ne tokių kilniaširdžių žmonių. Galbūt jie niekad nebuvo matę užrašo: „Gerumas yra geriausias vaistas.“

      Pirmiausia

3

Autorius daro humoristinę užuominą į Roberto M. Pirsigo knygą „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, kurios pavadinimas akivaizdžiai yra žodžių žaismas, susijęs su kitos knygos pavadinimu – „Dzenas ir lanko menas“.