Štai taip tu ją prarandi. Junot Diaz

kas per tigueres trainiojosi gatvėmis, todėl joms buvo uždrausta leisti su mumis laiką. Nildos niekas nesaugojo. Ji buvo viena iš tų, kurias vadinome rudosiomis šiukšlėmis. Jos mama buvo rimtai įklimpusi alkoholikė, nuolat šmirinėdavo po Pietų Embėjų su savo baltaisiais draugužiais. Nilda galėjo daryti ką panorėjusi, ir, patikėkite, darė. Ji tyrinėjo pasaulį, vyrai pravažiuojančiuose automobiliuose tyrinėjo ją. Dar iki man sužinant, kad grįžo iš globos namų, ją jau prigavo toks pagyvenęs nigeris iš galinio buto, laikė ant savo pimpalo gerus keturis mėnesius. Išvežiodamas laikraščius matydavau jį suskretusiame surūdijusiame „Pontiake“. Tam kiauliasnukiui buvo kokie trys šimtai metų, bet jis turėjo mašiną, įrašų kolekciją ir kalną fotografijos albumų iš Vietnamo karo laikų. Be to, pirkdavo Nildai drabužius, kad ši galėtų išlįsti iš savo senųjų skarmalų, todėl mergužėlė buvo kaip reikiant jį įsižiūrėjusi.

      Nekenčiau šito Nigerio visa savo esybe, bet apie jos vyrus su Magda niekada nekalbėdavome. Kartais paklausdavau, kaip einasi su raukšlėtuoju pimpalu, o ji užsiraukdavo ir nepratardavo man nė žodžio. Tada gaudavau raštelį: „Noriu, kad gerbtum mano vyrą.“ – „Aha“, – atrašydavau. O tada tas senis ėmė ir atšoko nuo jos, niekas nežinojo, kur jis dingo – įprastas scenarijus šiame rajone. Pora mėnesių ji tampėsi su tomis katėmis iš Parkvudo. Ketvirtadieniais – komiksų dienomis – užsukdavo pasižiūrėti, ką naujo nusipirkau, ir pasakodavo, kokia buvo nelaiminga. Mes sėdėdavome kartu iki sutemų, o tada supypsėdavo pranešimų gaviklis, ir ji sakydavo turinti eiti. Kartais pavykdavo sugriebti ir pasodinti atgal ant sofos, ir mes dar ilgai sėdėdavome, aš laukdavau, kol ji įsimylės mane, ji laukdavo bet ko. Kitais kartais Nilda būdavo rimčiau nusiteikusi.

      – Turiu eiti pasimatyti su savo vyru, – sakydavo.

      Vieną tokią komiksų dieną ji sutiko mano brolį, grįžtantį iš bėgimo treniruotės. Tu metu Rafa vis dar boksavosi, jo kūnas buvo kaip nulietas, ištreniruoti krūtinės ir pilvo raumenys atrodė kaip iš Frazeto piešinių. Jis atkreipė dėmesį į Nildą dėl jos absurdiškų šortų ir mažyčių marškinėlių, iš po kurių kyšojo plonytė pilvo riebalų raukšlelė. Rafa nusišypsojo, ji iškart surimtėjo ir, atrodo, pasijuto nepatogiai. Jis paprašė paruošti šaltos arbatos, o ji atkirto, kad gali pasiruošti pats.

      – Esi čia viešnia, – skėlė Rafa, – turi užsidirbti savo dalį.

      Vos tik jam nuėjus į dušą, Nilda puolė maišyti arbatos, liepiau liautis, bet ji nesiklausė. Viską išgėrėme.

      Norėjau perspėti ją, papasakoti, koks monstras yra Rafa, tačiau Nilda jau krito jam po kojomis šviesos greičiu.

      Kitą dieną sugedo Rafos automobilis (koks sutapimas), taigi į mokyklą jis važiavo autobusu. Eidamas pro mus griebė Nildai už rankos ir pastatė ją ant kojų.

      – Atsiknisk.

      Jos akys buvo nudelbtos į grindis.

      – Tik noriu tau kai ką parodyti, – pasakė Rafa.

      Ji bandė ištraukti ranką, tačiau visas kūnas rodė, kad yra pasiruošusi sekti paskui mano brolį.

      – Nagi, einam, – dar patempė, ir galų gale Nilda nuėjo su juo.

      – Pasaugok mano vietą, – tarstelėjo ji per petį.

      – Nesuk dėl to galvos, – atsakiau.

      Dar prieš autobusui įsukant į 516-ąjį Nilda jau sėdėjo mano broliui ant kelių, Rafos ranka buvo taip giliai jai po sijonu, kad atrodė, lyg atliktų kokią chirurginę operaciją. Išlipant iš autobuso Rafa pasivedė mane į šoną ir prikišo savo pirštus man prie nosies.

      – Pauostyk, – pasakė, – štai kas blogai su moterimis.

      Tą dieną nebuvo įmanoma prisiartinti prie Nildos. Ji atmetė plaukus ir išdidžiai triumfavo. Net baltosios mergytės buvo girdėjusios apie mano pernelyg raumeningą beveik dvyliktoką brolį ir juo žavėjosi. Nilda sėdėjo kitame pietų stalo gale ir kažką šnabždėjosi su merginomis, mes su draugais valgėme šūdinus sumuštinius ir kalbėjomės apie X-menus (tai buvo dar tie laikai, kai kalbėti apie X-menus buvo visai normalu). Kad ir kaip nesinorėtų, tenka pripažinti siaubingą, bet akivaizdžią tiesą: visos dėmesio vertos mergos veržėsi pas gimnazistus kaip uodai į šviesą, ir ne mūsų, jaunėlių, jėgoms buvo ką nors pakeisti. Vienas mano draugų – José Negrón, kitaip Jonas Juodis, – priėmė visą šitą Nildos reikalą itin jautriai, manė, kad turėjo su ja rimtų šansų. Iškart po to, kai Nilda grįžo iš globos namų, Juodis laikydavo jos ranką autobuse, ir nors Nilda susitikinėdavo su kitais, jis niekada nepamiršdavo to specialaus judviejų ryšio.

      Buvau rūsyje, kai trečiąją naktį jie tai padarė. Tą pirmą kartą nė vienas neišleido jokio garso.

      Jie susitikinėjo visą vasarą, nepamenu, kad kas svarbaus būtų įvykę per tą laiką. Su savo apgailėtina gauja kopdavome į Morgan Kriką ir maudėmės vandenyje, persismelkusiame sąvartyno kvapo; kaip tik tuo metu prasidėjo mūsų eksperimentai su alkoholiu, Juodis vogdavo butelius iš tėvo barelio, o tada tuštindavome juos ant sūpynių už namo. Dėl karščio ir dėl to keisto jausmo, kuris labai dažnai užguldavo krūtinę, tiesiog sėdėdavau namuose su broliu ir Nilda. Rafa visą laiką būdavo pavargęs ir išblyškęs: buvo dienų klausimas, kada tai nutiks. Sakydavau:

      – Pasižiūrėk į save, baltasis vaike.

      O jis atkirsdavo:

      – Pats pasižiūrėk, juodas šlykštus nigeri.

      Jam nesinorėjo nieko daryti, be to, automobilis irgi visiškai subyrėjo, tad dažniausiai tiesiog sėdėdavome oro kondicionieriaus vėsinamame kambaryje ir žiūrėdavome televizorių. Rafa nusprendė, kad negrįš į mokyklą, jo perkalbėti neįstengė nė sielvartaujanti motina, kuri kasdien po penkis kartus bandydavo įkrėsti jam proto. Rafa buvo nepajudinamas. Mokslai niekada nebuvo jo stiprioji pusė, o po to, kai tėvukas paliko mus dėl dvidešimt penkerių metų pupos, Rafa nusprendė, kad nebėra jokios prasmės apsimetinėti.

      – Norėčiau išvažiuoti į ilgą kelionę, pamatyti Kaliforniją prieš jai nuskęstant vandenyne.

      – Kalifornija.

      – Jo, Kalifornija. Nigeris ten gali kaip reikiant pasidraskyti.

      – Ir aš norėčiau, – įsiterpė Nilda, bet Rafa jai nieko neatsakė, tik užsimerkė, galėjai matyti kaip stipriai jam skauda.

      Retai tesikalbėjome apie tėvą. Paprasčiausiai džiaugiausi, kad nebegaunu į šikną, bet kai pačioje Paskutinio Didžiojo Dingimo pradžioje paklausiau Rafos, kur, jo galva, gali būti tėvas, tas atrėžė:

      – Lyg man rūpėtų.

      Pokalbio pabaiga. Pasaulis be pabaigos.

      Tomis dienomis, kai būdavo taip nuobodu, kad nigeriai jau visai eidavo iš proto, traukdavome į baseiną, kur mus įleisdavo nemokamai, nes Rafa pažinojo vieną gelbėtoją. Aš plaukiodavau, o Nilda traukdavo į žygius aplink baseiną vien tam, kad galėtų pasirodyti įsispraudusi į savo ankštą bikinį. Rafa drybsodavo pavėsyje ir viską stebėdavo. Kartais pasikviesdavo mane ir kurį laiką sėdėdavome kartu, jis užsimerkdavo, o aš žiūrėdavau, kaip nuo mano baltų kojų džiūsta vanduo, tada liepdavo grįžti į baseiną. Kai Nilda baigdavo savo žygį, atsiklaupdavo šalia Rafos, o jis ilgai ją bučiuodavo bėgiodamas rankomis per nugarą. „Nėra nieko geresnio už penkiolikmetę barškinti tinkamame kūne“, – sakė tos rankos ar bent jau man taip atrodė.

      Juodis juos visą laiką stebėdavo.

      – Kokia puiki, mielai laižyčiau jos šiknaskylę ir paskui viską pasakočiau jums, nigeriai, – sakydavo.

      Gal ir galvočiau, kad tiedu labai mieli, jei nebūčiau žinojęs, kas Rafa per vienas. Jis galėjo atrodyti enamorao59,

59

Įsimylėjęs (isp.).