Lorelė: kas ta žavinga moteris?. Kat Cantrell

vieno kainą, – nusijuokė moteris, ir jos juokas buvo toks pat prikaustantis kaip ir veidas. – Gerai, kad kerpatės skirtingai. Lengviau judu atskirti.

      Ksavjeras automatiškai persibraukė ranka trumpai kirptus plaukus. Kirposi taip todėl, kad tokia šukuosena atrodė dalykiška. Toks stilius jam tiko, o tai, kad pernelyg ilgi Valio plaukai rodė jį esant maištininką, Ksavjerui buvo tik į naudą.

      – Valis neranda kelio pas kirpėją.

      Nors Ksavjeras ir neketino pajuokauti, Lorelė vėl prajuko, galutinai priversdama jį apsispręsti liautis kalbėjus. Kuo mažiau ji šitaip juoksis, tuo geriau.

      – Mes jūsų nelaukėme, – maloniai prašneko Valis, rodydamas kėdę šalia savęs, tada luktelėjo, kol Lorelė atsisės, ir atsisėdo pats. – Nors jūsų entuziazmas padarė mums įspūdį. Tiesa, Ksavjerai?

      Praėjus vos sekundei, kai jis paliepė sau užsičiaupti, Valis vėl įtraukė jį į pokalbį.

      – Galima sakyti ir taip, – suniurnėjo jis. – Man būtų patikę susitarti dėl pokalbio iš anksto.

      – Taip, žinoma, taip būtų geriausia, – pripažino moteris užversdama akis, ir tai neturėjo atrodyti taip patraukliai, kaip pasirodė. – Bet darbas mane taip sudomino, kad nenorėjau kliautis likimu. Pagalvojau – ko laukti?

      Iš tiesų, ko?

      – Kuo jus sudomino galimybė vadovauti maisto atsargų skyriui?

      – Ak, viskuo, – greitai atšovė ji. – Man patinka padėti stokojantiesiems. O tai geriausia padaryti užtikrinant nuolatinį maisto tiekimą. Maistas yra būtinybė. Noriu pamaitinti žmones.

      – Gerai pasakyta, – sumurmėjo Valis.

      Kadangi pats būtų galėjęs žodis žodin pasakyti tą patį, Ksavjeras nenustebo, kad jos aistra jį sujaudino. Ksavjero ausiai nuskambėjo tarytum būtų surepetuota, o nuojauta klykė, kad kažkas ne taip, nuo tos akimirkos, kai jis ištiesė Valiui Lorelės Dikson gyvenimo aprašymą.

      Kažkodėl ji atrodė nenatūrali. Lorelė jam nepatiko. Nepatiko ir tai, kad išmušė jį iš vėžių. Jeigu nuolat reikės tvardytis, būnant šalia šios merginos, kaip jie kartu dirbs?

      – Patirties turite mažokai, – atkreipė dėmesį Ksavjeras ir pabarbeno pirštu į juodu skiriantį gyvenimo aprašymą. – Kokia moterų prieglaudoje įgyta patirtis padės jums eiti aptarnavimo vadovės pareigas?

      Lorelė ėmė berti gerai išmoktą pasakojimą apie savo vaidmenį, pabrėždama projektų valdymo įgūdžius, ir užbaigė ugningu pasišaudymu idėjomis su Valiu, kaip padaryti paslaugas pasiekiamas platesniam žmonių ratui.

      Ksavjeras matė, kad Lorelė Dikson sužavėjo brolį. Valis per visą pokalbį šypsojosi. Žinoma, kandidatei išėjus, jis susinėrė rankas ant krūtinės ir pareiškė:

      – Ji tinka.

      – Ne, netinka.

      – Kaip? Kodėl ne? – nelaukdamas atsakymo Valis numojo ranka. – Ji tobula.

      – Tada pats ją ir priimk. Po trijų mėnesių. Kol kas čia vadovauju aš ir sakau, kad noriu kitos kandidatės.

      – Tu užsispyręs be jokio pagrindo, – atšovė Valis ir geranoriškumas, pradėjęs tarp jųdviejų rastis sprendžiant didįjį palikimo klausimą, kaip mintyse jį įvardijo Ksavjeras, ėmė sklaidytis.

      Atsargumas neturi nieko bendra su užsispyrimu, o priimti tokį sprendimą jis turi rimtą pagrindą.

      – Lorelė neturi patirties.

      – Gal juokauji? Viskas, ką ji darė moterų prieglaudoje, tinka šiam darbui. Galbūt ne taip elegantiškai, kaip tau norėtųsi, bet tau teks kęsti ją tik tris mėnesius. Paskui su ja aiškintis, jeigu ji pasirodys netinkama, teks man. Būk geras, sutik.

      Ksavjeras susinėrė rankas.

      – Toji Lorelė Dikson kažkokia įtartina. Tiesiog negaliu suprasti, kodėl. Ar tu nieko nepajutai?

      – Ne. Ji iškalbi ir nusiteikusi entuziastingai, – Valis metė į brolį pusiau sarkastišką, pusiau gailesčio kupiną žvilgsnį. – Ar esi įsitikinęs, jog kabinėjiesi ne vien todėl, kad ji nėra bejausmis robotas kaip tu?

      Cha! Tai teko girdėti ir anksčiau. Bet akivaizdu, kad Valis nė nenutuokia, kas dedasi Ksavjero širdyje. Edvardas Leblankas nemėgo rodančiųjų silpnumą. Jo manymu, emocijos ir silpnumas neatskiriami.

      – Taip, tikriausiai.

      Valis užvertė akis, matydamas brolio nenorą pritarti.

      – Tai ne verslo pasaulis. Mes žmones priimame remdamiesi ne tuo, kaip gerai jie sudoroja grobį, juk nesiekiame pelno. Tau reikia žmogaus, kuris pakeistų Mardžorę – jau nuo vakar. Jeigu bulvių sandėliuke neturi pasislėpęs kitų kandidatų, savo naująją darbuotoją jau radai.

      Žala padaryta. Dabar Ksavjeras nebegalės atmesti Lorelės Dikson kaip kandidatės, nors kandi pastaba smeigė visai kiton vieton, negu Valis tikriausiai buvo numatęs. Ne, čia ne verslo pasaulis, o išvešėjęs jo nepasitikėjimas savimi taip ir kelia bjaurią galvą.

      Tas klastingas tėvo sprendimas sukeisti juodu vietomis – rimtas reikalas. Ksavjeras tik dabar pradėjo suprasti, kaip smarkiai sueižėjo jo pasitikėjimas savimi. Kaip smarkiai su tuo susijęs jo negebėjimas priimti pretendentę tokią, kokia ji yra?

      Viskas pradėjo kelti įtarimą.

      – Jeigu jūsų didenybei to norisi, priimsiu Lorelę Dikson, – pasakė jis Valiui. – Bet iš anksto tau pasakau: aš ja nepasitikiu. Ji kažką slepia, ir jeigu paskui tau tai atsirūgs, priminsiu šį pokalbį.

      Didelė tikimybė, kad pačiam Ksavjerui atsirūgs pirmiau negu Valiui, kuris po kelių minučių grįš į sveiku protu pagrįstą logišką korporacinės politikos pasaulį. Ksavjerui gi ateinančius tris mėnesius reikės petys į petį darbuotis su naująja aptarnavimo vadove, į kurią pažvelgus ima dilgčioti oda.

      Ksavjerą apėmė jausmas, jog didelę dalį laiko jam teks tiesiog vengti Lorelės Dikson, kad apsisaugotų. Niekam neleidžiama tapti jam svarbiu žmogumi ir niekas automatiškai nepatenka į Ksavjero patikimų žmonių sąrašą.

      Lieka tikėtis, kad toji mergina nusiteikusi uoliai dirbti ir ieškos galimybių įrodyti esanti šio to verta. Ksavjeras parūpins jai ir vieno, ir kito.

      2

      Kai Lorelė Dikson nusprendė įsidarbinti „Leblankų labdaroje“, kad galėtų ištirti įtarimus sukčiavimu, galbūt reikėjo pasirinkti kitas, ne aptarnavimo vadovės, pareigas. Kas gi galėjo pagalvoti, kad jie iš tiesų ją priims?

      Jie turėjo susižavėti jos entuziazmu ir pasiūlyti žemesnes pareigas; jas eidama būtų gavusi užtektinai galimybių bendrauti su žmonėmis, kuriuos reikėjo diskretiškai apklausti. Tačiau broliai įteikė jai raktus nuo karalystės vartų ir sykiu galimybę pasikapstyti LBL buhalterijoje. Rėmėjai turi žinoti, kad LBL ne viskas gerai, kad organizacija tik dedasi padedanti stokojantiems žmonėms, nors iš tikro pinigai keliauja į vagišių kišenes.

      Viena bėda, kad kol kas ji neištaikė nė minutės pagalvoti, kaip atskleisti labdaros organizacijos suktybes. Reikia pripažinti, tai smarkiai susiję su vienu labai siutinančiu vyru vardu Ksavjeras Leblankas.

      Vien todėl, kad jis pasirodo LBL bedieviškai anksti – šeštą ryto – ir dirba neišeidamas pietų, nereiškia, kad ir visi kiti turi elgtis taip pat. Tačiau visi dirbo taip pat, įskaitant Lorelę, nors jos, priešingai nei kitų darbuotojų, šalia laikinojo viršininko nekankino toks didelis nerimas.

      Bet ką jai daryti, ateiti į darbą aštuntą ir atkreipti į save dėmesį? Ji gavo šį darbą pateikusi melagingą informaciją. Dabar jau negali trauktis.

      Fui! Tai atpildas už tai, kad pabandė griebtis kitokių tiriamosios