Šokoladinės vilionės. Maureen Child

protingai, – Seidė pakreipė galvą ir įdėmiai jį nužvelgė. – Kodėl aš tavimi netikiu?

      – Esi linkusi įtarinėti?

      Jo akys žybtelėjo ir Seidės širdis atsakydama šoktelėjo.

      Jei rimtai, ji buvo pusiau įsimylėjusi Etaną nuo pat tos akimirkos, kai ėmėsi šio darbo. Per tuos metus galutinai pametė galvą. Pati nežinojo kodėl. Etanas nė iš toli nepriminė idealaus vyro. Seidė ilgai galvojo ir nusprendė, ko iš tiesų nori. Taip, Etanas nuostabus. Net per daug gražus. Moterys verčiasi per galvą, kad tik galėtų prie jo priartėti. Taip, jis sėkmės lydimas verslininkas, bet taip apsėstas darbo, kad daugiau niekam gyvenime neliko vietos. Seidė nė nežinojo, ar jam patinka vaikai, nes niekada nė vieno šalia nepasitaikė. Ji nenumanė, ar jis puikus meilužis, nors ją lankydavo fantazijos, kuriose Etanas būdavo tikras sekso dievas. Jo puikus humoro jausmas, bet juokaudavo retai. Be to, buvo labai sugadintas. Pripratęs gauti, ko panorėjęs.

      Ne, Etanas Hartas ne jai skirtas, o jei ji tikisi rasti išskirtinį mylimąjį, reikia atsisveikinti su šiuo darbu.

      – Turiu priežasčių būti įtari, – atsakė ji.

      – Kam man meluoti? – Etanas apsimetė nustebęs.

      – Kad gautum, ko nori.

      – Tu mane labai gerai pažįsti, Seide, – tarė jis purtydamas galvą. – Štai dėl to ir esame puiki komanda.

      Tikrai puiki. Po velnių. Seidė tikrai nenorėjo išeiti, bet ir likti negalima.

      – Etanai, kalbu rimtai, – tarė ji ir pakėlusi smakrą pažvelgė tiesiai jam į akis. – Aš išeinu.

      Jis ilgai tylėjo.

      – Gerai.

      Akimirksniu Etanas atsitvėrė siena, akys tapo neperprantamos.

      – Oho, tau puikiai sekasi.

      – Kas?

      – Per akimirką iš karšto pavirsti šaltu.

      – Nesuprantu, apie ką kalbi.

      – Aišku, kad supranti, – atsakė Seidė, žiūrėdama į nuostabias akis. – Tai tau būdinga. Kai tik pokalbis ar derybos pasuka tau nepalankia linkme, tuojau pastatai užtvaras. O dabar, kai oficialiai įteikiau prašymą išeiti iš darbo, galiu pasakyti, kad man tai nepatinka.

      Etanas susiraukė.

      – Tai tiesa?

      – Taip, – Seidė įsirėmė rankomis į klubus. – Žinai, visai smagu sakyti tai, ką iš tiesų galvoji.

      – Nė nežinojau, kad to nesakai, – nustebo jis.

      – O, – nusijuokė Seidė, – nė nenumanai, kaip teko tvardytis per tuos metus. Iki pat šiandien.

      Žalios akys prisimerkė.

      – Dabar visiškai pasitiki savimi, tiesa?

      – Savimi aš visada pasitikėjau, tik retai kada tau pasakydavau, ką galvoju. Reikia pripažinti, – pridūrė, – pasijutau laisva.

      Žinoma, darbo jai trūks. Dar labiau trūks Etano. Tačiau taip bus geriausia, o jei jau vis tiek tenka išeiti, leis sau pasimėgauti likusiomis dviem savaitėmis su viršininku. Bus visiškai atvira ir nieko neslėps. Na, neprisipažins, kad jį myli, bet visa kita…

      – Ir tavo kava man nepatinka.

      Dabar jis atrodė įsižeidęs.

      – Tai geriausių pasaulyje kavos pupelių mišinys iš Sumatros. Kas du mėnesiai gaunu naują siuntą.

      – Taip ir ta kava baisi. Skonis kaip puikiausio Sumatros purvo.

      – Abejoju, ar man ši nauja atvirumo politika patinka.

      Seidė kreivai šyptelėjo. Nustebino jį, o tai pavyksta retai, nes Etanas Hartas viską numato du tris žingsnius į priekį.

      – Na, o man patinka.

      – Galėčiau tave tiesiog atleisti ir viskas būtų baigta, – perspėjo jis.

      – Ak, juk abu žinome, kad to nepadarysi. Juk nemėgsti pokyčių, prisimeni? – Seidė papurtė galvą ir nė neabejodama pasakė: – To nebus.

      Pasigirdus beldimui į duris jie abu atsisuko ir Etanas pakvietė:

      – Įeikite.

      Jai trūks to įsakmaus tono.

      – Ponas Hartas? Etanas Hartas?

      Į kabinetą įėjo moteris, nešina maždaug šešių mėnesių kūdikiu.