Las Vegaso nuodėmės. Maureen Child

Vegase gyveno ne vieną dešimtmetį. Jis perėmė tėvo palikimą ir pavertė jį pasaulinio lygio viešbučių tinklu. Sunkiai dirbdamas, būdamas nepaprastai atsidavęs, kruopštus ir turėdamas tikslią ateities viziją, paliko šiame mieste savo žymę. Ir tikrai neleis kažkokiai įsibrovėlei visko sugadinti.

§§§

      – Atleiskite, – Terė Fergison papurtė galvą ir kone įsignybo, norėdama įsitikinti, kad nesapnuoja. Bet apsižvalgiusi po darbuotojų poilsio kambarį banke, kuriame dirbo, suprato, kad viskas netgi per daug realu. Vos prieš penkiolika minučių buvo apačioje prie kitų kasininkių ir padėjo poniai Francis priimti indėlį. O dabar sėdi čia, priešais itin neramų teisininką, ir klausosi pasakos. Regis, pagrindinė veikėja – ji.

      – Ar neprieštarausite, jei paprašysiu darkart viską pakartoti?

      – Panele Fergison, viską paaiškinau jau dukart, – advokatas Maksvelas Sitonas atsiduso. – Kiek reikės dar?

      Terė vyresnio vyro elgesyje įžvelgė išpuikimą ir galbūt net negalėjo jo kaltinti. Betgi, nereikia. Argi ne kiekvienas ja dėtas jaustųsi išmuštas iš vėžių? Viskas, ką vyras papasakojo, skambėjo labai neįtikėtinai.

      Ogdene, Jutoje, šiandien įprasta diena. Ji išėjo į darbą, juokavo su draugais ir dirbo su kitomis kasininkėmis Vasačio banke, miesto centre. Pažįstami klientai ateidavo ir išeidavo iš banko, bet staiga vidun įžengė šis vyras ir apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis.

      Senyvas advokatas nusiėmė akinius, vėl atsiduso, iš švarko kišenės išsitraukė nosinaitę ir tik iš įpročio ėmė valyti stiklus.

      – Kaip jau minėjau, panele Fergison, atstovauju jūsų biologiniam tėvui.

      – Mano tėvui, – sukuždėjo moteris, pats žodis skambėjo kiek svetimai. Terė užaugo žinodama, kad yra įvaikinta. Tėvai neslėpė nuo jos tiesos, kad jiedu pasirinko ją, nes vos tik išvydę įsimylėjo. Sulaukus aštuoniolikos, įtėviai drąsino ją ieškoti tikrųjų tėvų, bet Terės tai nedomino. Kodėl turėtų? Visai nebuvo svarbu, kokia jos kilmė, svarbu tik tai, kas ji yra dabar.

      Be to, nenorėjo įskaudinti mamos ar tėčio. Bet tėvas mirė, mama išvyko gyventi į Jutos pietus kartu su seserimi, o Terei per daug rūpėjo koledžas ir gyvenimas, kad jaudintųsi dėl biologinių ryšių su žmonėmis, kurių nepažinojo.

      Dabar tie ryšiai patys ją susirado ir kaip reikiant krimstelėjo į užpakalį.

      – Taip, jūsų tėvą, Džeikobą Evansą, – advokatas vėl užsidėjo akinius. – Jis neseniai mirė ir, remdamasis jo testamentu, esu čia tam, kad praneščiau, jog esate vienintelė jo turto paveldėtoja.

      Skambėjo neįtikėtinai keistai. Kodėl tas vyras norėtų jai iš viso ką nors palikti? Juodu nepalaikė jokių saitų. Ir jei Džeikobas Evansas žinojo apie ją, kodėl nemėgino susisiekti? Ką gi, į šiuos klausimus ji vis tiek nesužinos atsakymo.

      – Teisingai. Gerai. Aš paveldėjau viešbutį? – moteris įkvėpė ir iškėlė ranką prieš toliau kalbėdama. – Tikrai atsiprašau. Paprastai naujienas priimu geriau. Nuoširdžiai. Bet tai… taip keista.

      – Suprantu, kaip jums viskas netikėta, – pirmą kartą, nuo tos akimirkos, kai vyras įžengė į banką ir paprašė su Tere pasikalbėti asmeniškai, jis jai nusišypsojo.

      – Netikėta – geras žodis, – sutiko Terė ir pasiėmė vandens buteliuką. Atsigėrė. – Bet geriau skamba keista.

      – Turbūt, – nusišypsojo advokatas. – Panele Fergison, jūsų tėvas buvo lygiateisis Hayes Corporation bendrasavininkis.

      – Gerai… – jai tai visiškai nieko nesakė.

      – Hayes Corporation priklauso daugiau nei du tūkstančiai viešbučių visame pasaulyje.

      – Du tūkstančiai? – Terė suspiegė ir pati krūptelėjo nuo garso. Rimtai? Du tūkstančiai viešbučių? Tai negali būti tiesa. Skrandis susitraukė ir apsivertė, o Terė, kad nusiramintų, giliai įkvėpė.

      Pridegintos kavos aromatas pasklido po kambarį, tolumoje girdėjosi tylus banko kavos aparato burzgimas. Apačioje dirbo žmonės, kalbėjosi, juokėsi, virė įprastas gyvenimas. O čia, viršuje? Terė stengėsi galvoti. Atsiminti, kas ji tokia ir kur yra. Tačiau, regis, smegenys nusprendė, kad vienai dienai informacijos gavo užtektinai, ir nustojo veikusios.

      Laikydamas vieną ranką ant dokumentų, gulinčių ant stalo, šūsnies, ponas Sitonas ramiai žiūrėjo į Terę. Akyse dabar kantrybės buvo daugiau. Galbūt jis pagaliau suprato, kaip stipriai sukrėtė merginą.

      – Vos tik pasirašysite šiuos dokumentus, viskas taps oficialu, – tarė vyras. – Jums priklausys tėvo akcijos nepaprastai sėkmingoje įmonėje.

      – Kaip sėkmingai? – pasiteiravo Terė, palenkdama galvą į vieną pusę.

      – Labai, – vienas jo burnos kamputis vos truktelėjo. – Penele Fergison, dabar jūs esate stulbinamai turtinga.

      Turtinga. Pasiturinti. Taip pat keista. Bet gerai. Nes jai ką tik padidino kabelinės televizijos mokestį, o automobiliui reikia naujų stabdžių. Artinasi žiema, tad taip pat norėtų geros langų izoliacijos ir…

      Terė instinktyviai ištiesė ranką dokumentų link, bet iš karto atitraukė.

      – Norėčiau, kad mano advokatas prieš pasirašant juos peržiūrėtų, – tiksliau jos tėčio advokatas, bet juk tai visai nesvarbu?

      – Pagirtina, – advokatas trumpai linktelėjo sutikdamas. Atsistodamas užsegė savo juodą odinį lagaminėlį ir pažvelgė į merginą. – Jūsų naujasis partneris Kuperis Heisas šiuo metu yra įmonės pagrindiniame biure Las Vegase. Jis pageidauja su jumis ten susitikti kaip įmanoma greičiau.

      – Kuperis Heisas, – tikriausiai reikėtų užsirašyti.

      – Taip. Jo kontaktinė informacija yra prisegta prie dokumentų, – vyras dar kartą nusišypsojo. – Hayes Corporation biuras įsikūręs StarFire viešbutyje ir kazino.

      StarFire. Ji, žinoma, girdėjo apie viešbutį. Matė jo fotografijų žurnaluose, o geriau pagalvojus, prisiminė mačiusi ir Kuperio Heiso nuotraukų. Mintyse iškilo viena jų, kurioje vyras pozuoja su kažkokia įžymybe, atrodė aukštas ir nuostabus, tokiomis mėlynomis akimis, kad tai tikrai turėjo būti kontaktiniai lęšiai.

      Jis jos partneris. Mintis, kad teks vykti į StarFire ir susitikti su Kuperiu Heisu jo namuose, kiek baugino, bet Terė nematė kitos išeities. Iš jaudulio norėjosi prapliupti juoku, tačiau užgniaužė šį jausmą. Dar vakar nebūtų išgalėjusi leisti sau apsistoti StarFire. Dabar jai priklauso pusė viešbučio.

      Keista tapo dar keisčiau.

      – Gerai, ačiū, – mergina pažvelgė į dokumentus, bet nepalietė jų.

      – Panele Fergison, – tyliai prabilo vyras ir palaukė, kol Terė pakels į jį akis. – Suprantu, kad jums tai nauja ir jaučiatės šiek tiek apstulbusi…

      – Šiek tiek? – Terė nusijuokė, bet juokas skambėjo isteriškai, ir ji liovėsi. Kaipmat.

      – Bet, – ramiai tęsė advokatas, – tikiu, kad, nuslūgus jauduliui, jums puikiai seksis.

      – Tikrai taip manote?

      – Taip, – vyras suėmė durų rankeną. – Savo vizitinę kortelę taip pat pridėjau prie dokumentų. Jei kiltų kokių klausimų, prašau, nedvejodama susisiekite su manimi.

      – Dėkoju.

      Ponas Sitonas atidarė duris ir į kambarį beveik įkrito Žana Beling. Moteris skubiai išsitiesė, stengdamasi išsilaikyti ant abiejų kojų, ir plačiai nusišypsojo advokatui.

      – Sveiki, atsiprašau.

      – Nieko