Kur nuves šis žaidimas. Joss Wood

Džepsenas gal ir atrodo kaip sporto modelis, bet Linkas jam patiki sūnaus gyvybę, vadinasi, tas vyras tikrai turi įgūdžių.

      Laklina klausėsi, kaip Linkas ir jo draugas susitaria, kad šis parveš sūnų namo, ir jau po trisdešimties sekundžių gražuolio vyro ir draugiško berniuko nebebuvo, ji liko viena su Linku. Norėjo sužinoti, kas toks Rimas ir kaip Linkas su juo susipažino. Kad ir kaip keista, ji tiesiog pasiteiravo Linko apie draugą.

      – Pažįstu jį visą gyvenimą. Būdami vaikai augome kaimynystėje, – atsakė Linkas. – Vėliau mano mama įsidarbino Konoro namuose namų tvarkytoja ir mes persikėlėme gyventi į jo namus, tačiau nepaisant gyvenimo visai kitose miesto pusėse, sugebėjome su Rimu išlikti draugai.

      Neturėtų daugiau klausinėti, bet dar joks vyras nepadarė jai tokio įspūdžio kaip Rimas ir jai buvo smalsu.

      – Ar jis dirba tau įmonėje Ballantyne International?

      – Dieve, ne, nužudytume vienas kitą, – Linkas papurtė galvą ramiai reaguodamas į merginos klausimą. – Jam priklauso saugos tarnybos įmonė. Rimas tarnavo kariuomenėje, viename iš tų būrių, kurie atlieka svarbias misijas. Turi daugybę karinių apdovanojimų, įskaitant ir kažkokį ypatingą pagyrimą už drąsą. Buvo metas, kai po kelis mėnesius negaudavau iš jo jokių žinių. Tokį gyvenimą gyvena specialiųjų pajėgų vyrukai. Tada… – Linkas sudvejojo ir Laklina pervėrė jį žvilgsniu. Juk jis nenustos pasakoti tokioje vietoje?

      – Tada?.. – paskatino mergina, mintyse klausimą palydėdama pliaukštelėjimu.

      – Jo šeimoje kilo problemų ir jis turėjo grįžti namo. Jo reikėjo seserims ir mamai. Paliko kariuomenę ir pradėjo dirbti Konoro apsaugos darbuotoju. Jis turi įgimtą verslininko gyslelę, todėl, surinkęs daugiau klientų, įdarbino ir kitus draugus iš kariuomenės ir įsteigė saugos tarnybos įmonę. Suvesk paieškos laukelyje prasminius žodžius neištikimų vyrų persekiojimas arba kibernetinė įmonių apsauga, ir pirmiausia tau išmes visą informaciją apie Jepsen & Associates, – Linkas pasakojo su pasididžiavimu.

      Grožis, raumenys ir smegenys. Gerai, kad ji daugiau niekada jo nebepamatys. Tas vyras vaikščiojanti bėda.

      Didelė, graži bėda.

* * *

      – Tai ar nori man papasakoti, kodėl atsiuntei SOS žinutę? – išėjęs iš Lizdelio Rimas sulėtino žingsnį, kad Šo spėtų paskui jį. – Maniau, sutarėme, kad tokias žinutes man siųsi tik kraštutiniais atvejais.

      Vyras nesijaudino gavęs iš berniuko vaizdinį pranešimą padėk man, nes tuo metu kaip tik kalbėjosi telefonu su Linku ir žinojo, kad Lizdelyje ramu.

      – Tai ir buvo kraštutinis atvejis. Spaikas norėjo, kad tu mane nusivestum į beisbolo stadioną.

      Taip ir patikėjau.

      – Kraštutinis atvejis yra, kai kas nors būna sužeistas arba kyla gaisras, arba būna daug kraujo. O ne žinutė apie beisbolą iš barzdoto drakono, Šo, – tarė Rimas krikšto sūnui. – Ar Teitė žino, kad pasinaudojai jos telefonu?

      Teitė buvo Linko sužadėtinė ir pagrindinė priežastis, dėl kurios jo geriausias draugas vaikšto kvaila veido išraiška, reiškiančia, kad gerai pasimylėjo. Tiesą sakant, Balantainų vyrams visada sekėsi su moterimis. Buvo keista stebėti, kaip vaikystės draugas galiausiai ketina sukurti šeimą. Dar ne taip seniai jie lakstė po Manhataną, mėgaudamiesi geidžiamiausių salos viengungių statusu. Bet staiga visi vienas po kito įsimylėjo. Rimas, užkietėjęs viengungis ir didžiausias įsipareigojimų priešas, dabar juokėsi iš visos širdies.

      Jam patiko Paiperė, Sedžė ir Teitė, jis gerbė draugų pasirinkimą. Bet jo jaukus šeimos lizdelis nedomino. Vien pagalvojus apie tai kažkas sugniauždavo gerklę, o skrandis imdavo susitraukinėti.

      Jo manymu, santuokai apibūdinti labiausiai tinkami žodžiai – aušinimo skystis…

      – Na? – vėl sutelkęs dėmesį į Šo, Rimas suvokė, kad berniukas jam dar neatsakė į klausimą.

      – Lyg ir.

      Vadinasi, ne. Rimui dar nespėjus berniuko išbarti, Šo pažvelgė į jį didelėmis mėlynomis akimis.

      – Tai buvo kraštutinis atvejis, dėde. Būčiau turėję vykti į tetos Paiperės namus, nes tėtis norėjo pasikalbėti su ta ponia. Būčiau turėjęs žaisti su kūdikių žaislais, – pasiskundė Šo. – Kadangi tu tik dirbi, pamaniau, kad galėtume prasiblaškyti.

      Tik dirbi… Jei taip galėtų pavadinti vadovavimą milijonų dolerių pelną nešančiai tarptautinei saugos tarnybos įmonei.

      – Norėjau, kad išgelbėtum mane nuo žaidimų kūdikių žaislais, – dramatiškai pareiškė Šo.

      Manipuliacijų meistras, pagalvojo Rimas, bet, velnias, labai mielas meistras. Vyras atsiduso ir papurtė galvą. Išgyveno brutalias treniruotes, kovėsi mūšiuose kare ir posėdžių salėse, bet Šo jį visiškai suvystė. Jei tik Šo ar bet kuris kitas Balantainas paskambintų, jis nieko negalvojęs viską mestų. Jie šeima. Taip elgiamasi su šeima.

      – Ta ponia graži, – gudriai pakeitęs temą tarė Šo.

      Graži? Ne. Į ją žiūrint stoja širdis ir pašiurpsta oda. Jis jau, na, daug metų nepatyrė tokios pirmykštės traukos moteriai. Galbūt netgi niekada.

      Rimas pažvelgė į išdykusį krikšto sūnaus veidą ir pakėlė vieną antakį.

      – Ar nesi kiek per jaunas pastebėti gražias mergaites? – paklausė.

      Berniukas suraukė nosį, ir strazdanėlės susirinko į vieną vietą. Dieve, kaip jis myli šitą vaiką.

      – Ji mano senelio Konoro tikra dukra. Bet jos jis nebuvo įsivaikinęs kaip tėčio.

      – Girdėjau, drauguži.

      Vos Balantainai iš Laklinos brolio Taiso Latimoro išgirdo apie jos galimą ryšį su šeima, Rimas nusamdė geriausius tyrėjus, kad šie pasidomėtų jos gyvenimu. Dokumentuose nebuvo nieko ypatingo. Gyveno viena, dirbo Niujorko viešojoje bibliotekoje, atrodė tvarkinga. Niekas neatrodė įtartina, tačiau pažvelgus į byloje įsegtą nuotrauką vyro skrandis visada susitraukdavo. Jau tada dėl nesuvokiamos priežasties, nors net nebuvo su Laklina susitikęs, negalėjo nustoti apie ją galvojęs. Nors apie ją žinojo tik tai, kad yra Konoro dukra, jautėsi kvailai ir neramiai.

      Tie patys instinktai, kurie tarnaujant specialiosiose pajėgose daugybę kartų ištraukė jo užpakalį iš bėdos, dabar rėkė, kad Laklina Latimor turės nemažą poveikį jo gyvenimui.

      Vesdamasis už rankos Šo į už kelių kvartalų nuo Lizdelio įsikūrusį beisbolo centrą, Rimas galvojo, kad jo ir Laklinos susitikimas visai nenumaldė jausmo, lyg viduje vienas po kito visu greičiu skraidytų beisbolo kamuoliukai. Merginos nuotraukos nė iš tolo neatitiko realybės. Akys ir veidas visai kaip Konoro, tik žvilgsnis daug gilesnis, akys mėlynesnės, beveik violetinės, o veidas gražesnis, skruostikauliai išraiškingesni ir burna atrodė sukurta bučiniams. Smulkutė, vos siekė jo pečius, tačiau su nuostabiais apvalumais ir stangri kaip gitaros styga. Prireikė visų valios pastangų, kad pajėgtų nusukti žvilgsnį nuo išskirtinio grožio veido ir pačiu laiku sugauti krintantį Šo. Rimas sudrebėjo pagalvojęs, kas būtų buvę, jei jis būtų uždelsęs dar bent sekundę. Šo žaibo greičiu būtų kritęs ant grindų. Vaikas tikrai turėtų liautis manęs, kad yra superherojus. Arba Rimas turėtų būti labiau susitelkęs gražių moterų draugijoje.

      Paprastai dėl to jam nekildavo problemų.

      Jis patiko moterims ir jam patiko moterys, kai tik turėdavo joms laiko. Taip nutikdavo retai. Augantis verslas suvalgydavo visą jo energiją, o tas kelias laisvas valandas, kurios likdavo, kai laiką leisdavo ne darbe arba su draugais, dažniausiai Balantainais, skirdavo sesei ir, švelniai tariant, nervingai motinai.

      Galiausiai