Šventinis stebuklas. Jennifer Faye

nenuleido akių. Neketino nusileisti – tik ne tada, kai ant kortos pastatyta jos reputacija.

      – Šitie skaičiai netikslūs. Tikrai, – Fino žvilgsnis patamsėjo. – Prisijungsiu prie sistemos, o tada parodysi, iš kur juos ištraukei.

      Kelias kitas valandas jie dirbo ranka rankon ir tikrino visus skaičius sutarties prieduose. Galiausiai išsiaiškino, kad sutartyje skaičiai tikrai klaidingi, tačiau, Holės palengvėjimui, tai buvo ne jos kaltė. Skaičiai buvo sumaišyti pirminiame faile. Finas išspausdino pataisytą egzempliorių ir jį pasirašė. Holė nuskenavo sutartį asmeninės Fino padėjėjos skeneriu ir elektroniniu paštu nusiuntė kitai sutarties šaliai.

      – Ačiū už pagalbą, – Finas įdėjo popierinį sutarties egzempliorių į voką. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau tavo laisvalaikį ir priverčiau praleisti vakarienę, – jis pažvelgė į Rolex laikrodį. – Teks tai ištaisyti.

      – Nieko baisaus, tai nebūtina.

      – Primygtinai kviečiu vakarienės, – Finas atsistojo ir apėjo aplink stalą. – Padėdama sutvarkyti sutartį padarei didžiulę paslaugą, – žvilgsnis nejučia nukrypo į Holės lūpas. Vėl prisivertė pažvelgti jai į akis. – Jo lūpų kampučius kilstelėjo seksuali šypsena. – Noriu parodyti, koks esu dėkingas už tai, kad padėjai parengti sutartį iki nustatyto termino.

      O, galvoje jis tikrai turėjo daugiau nei vakarienę. Holė pajuto pilve plazdančius drugelius. Ji nukreipė žvilgsnį į šalį. Pirma mintis buvo atsisakyti pasiūlymo. Jos patirtis su vyrais nelabai įspūdinga. Tačiau ar tai reiškia, kad turi būti pasmerkta vienatvei?

      Draugija jai nepamaišys. Kaip ir smagiai praleistas laikas ir nekaltas flirtas. O gal šis tas daugiau. Viskas bus gerai, jei jie abu neturės lūkesčių. Juk tai tik vienam vakarui.

      – Tada mielai priimsiu kvietimą.

      – Puiku, – jis su kažkuo trumpai pasikalbėjo telefonu, o tada pasisuko į Holę. – Viskas suorganizuota. Tik padėsiu voką ant Klaros stalo ir galėsime važiuoti.

      Vidinis Holės balselis įspėjo elgtis atsargiai. Finas Lokvudas nebuvo eilinis vyras, apie jo gyvenimą ji nežinojo nieko. Tačiau ji veržėsi prie jo kaip plaštakė prie liepsnos – labai karštos liepsnos.

      Tyliai leidžiantis liftu tarp jų zvimbte zvimbė aistros kibirkštys. Požeminiame garaže jau laukė juodas limuzinas. Iš jo iššoko vairuotojas ir atidarė jiems dureles.

      Holė įlipo pirma, paskui ją sekė Finas. Lipdamas jis raumeninga koja prisispaudė prie jos dailios kojytės. Holę užliejo jaudulys. Kai ant odinės sėdynės abu šalia padėjo rankas, nė vienas nesuskubo pasitraukti. Įtampa automobilio salone buvo beveik matoma plika akimi. Ore tvyrojo aistringas laukimas.

      Automobiliui pasukus į penktadienio automobilių srautą, Holė pažvelgė į Finą. Nustebo, kad ir jis įdėmiai žvelgė į ją. Jos širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

      – Pone, kur važiuosime? – pasiteiravo vairuotojas.

      – Pas mane, – tamsus Fino žvilgsnis pervėrė Holę. – Pagalvojau, kad galėtume vakarieniauti mano apartamentuose. Žinoma, jei neturi kitų pasiūlymų.

      Kitų pasiūlymų Holė turėjo, tačiau jie neturėjo nieko bendro su maistu. Gal pastaruoju metu per daug laiko praleidžia darbe, nes nerado jokio kitokio savo elgesio paaiškinimo. Galėjo galvoti tik apie tai, kaip geidžia prisispausti lūpomis prie jo lūpų.

      1

      Prabėgo septynios savaitės…

      Kvailos tradicijos…

      Finui Lokvudui buvo nė motais, kad tai skamba banaliai. Bet būtent taip jis jautėsi. Nors praėjo tik savaitė po Padėkos dienos, pasiruošimas Kalėdoms jau buvo pačiame įkarštyje. Visiškai nenorėjo dalyvauti šventinėse linksmybėse. Nors išjungė garsiakalbius biure, linksmos melodijos brovėsi pro duris ir erzino jį džiugiais tonais.

      Stengėsi negirdėti kaip vaiduokliai persekiojančių žodžių. Dėmesį sutelkė į šūsnį dokumentų, kuriuos dar reikėjo pasirašyti. Jau liko nebedaug ir galės iš čia – iš biuro ir paties Niujorko – dingti.

      – Dievinu tai. – Klara – jo ilgalaikė asmeninė padėjėja – įėjo į biurą nešina didžiule dokumentų krūva.

      – Ką dievini? Nesibaigiančius telefono skambučius ir krūvas popierių?

      – Hm, ne, – dėdama dokumentus ant jo stalo Klara paraudo. – Kalbu apie šią dainą „Kalėdos namuose“. Nuteikia jaukiai ir šventiškai.

      Prieš pasirašydamas dar vieną dokumentą Finas įsiklausė į dainos tekstą. Sentimentalūs žodžiai apie namus ir šeimą kaip peilio dūriai žeidė širdį.

      – Kiekvienam savo.

      Klara užsikišo trumpų tamsių plaukų sruogą už ausies.

      – Bet šventės – dar ne šventės, kol neiškrinta pirmas sniegas. Ar taip nemanote?

      Finas įdėmiai pažvelgė į ją.

      – Kiek laiko mes pažįstami?

      – Beveik aštuonerius metus.

      – Jau būtų pats laikas susitaikyti su tuo, kad nešvenčiu Kalėdų.

      – Na… aš vis dar viliuosi…

      – Nereikia. Niekas nepasikeis, – stojo nejauki tyla. Finas peržvelgė mokėjimo dokumentą ir jį pasirašė.

      – O, vos nepamiršau. Jums pristatė bilietus, – Klara padavė Finui du bilietus į Amalo pokylį.

      Finas paėmė bilietus ir nė nepažvelgęs į juos įmetė į šoninį stalčių, kuriame gulėjo ir ankstesnių metų bilietai. Pakėlęs akis pamatė klausiamai žvelgiančią padėjėją.

      – Kas?

      Šiek tiek padvejojusi nervingai tarp pirštų sukiodama šratinuką Klara išspaudė:

      – Kodėl kasmet užsakote bilietus, bet niekada jų nepanaudojate?

      – Nemanai, kad verta tai daryti dėl kilnaus tikslo? – Klara linktelėjo galva ir Finas kimiai tęsė: – Noriu prisidėti. Jei visi nors kiek prie to prisidėtų, galbūt būtų surastas vaistas nuo leukemijos. Ta prakeikta liga pasiglemžia tiek gyvybių, – jis sugniaužė rašiklį kumštyje. – Po jos lieka tik griuvėsiai.

      Klara išplėtė akis.

      – Aš… pritariu. Tik, hm, man tai per brangu.

      Finas suvokė, kad pasakė per daug. Niekas nežinojo, kad jis yra vienintelis pokylio rėmėjas. Taip liks ir toliau. Vis dėlto negalėjo prisiversti jame dalyvauti – jį slėgė kaltė. Jei ne jis ir ne jo veiksmai, mama ir tėtis vis dar būtų gyvi. Ir kiekvienais metais dalyvautų pokylyje, kaip darė tai metų metus.

      Finas atidarė stalčių ir ištraukė iš ten bilietus.

      – Štai. Imk. Bus geriau, jie juos kas nors panaudos. Kitaip tik gulės stalčiuje tarp dulkių.

      Klara pažvelgė į bilietus, tada į jį.

      – Negaliu jų priimti. Turėtumėte atiduoti juos kam nors kitam.

      Ji berte išbėrė padalinių ir skyrių vadovų pavardes, tačiau Finas pakartojo:

      – Noriu, kad juos paimtum.

      – Ačiū, – droviai šyptelėjusi Klara paėmė bilietus.

      – O dabar grįžkime prie reikalų. Tikiuosi, kad tai paskutinė dokumentų, kuriuos turi pasirašyti, krūva, nes mums reikia pasirengti kelionei.

      – Kelionei? Kada?

      – Rytoj ryte, – tai nebuvo pirmas kartas, kai paskutinę minutę pasakė Klarai apie netikėtą kelionę.