Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson

aptarti visus tau iškilusius klausimus dėl sutarties vakarienės metu, – pasiūlė jis.

      Moteris nudelbė žvilgsnį.

      – Gal pirmiausia pati nuodugniai perskaitysiu ir neaiškumus išsiaiškinsim rytoj. Darbe.

      – Bijai su manimi pavakarieniauti? – paklausė Genonas. Pajuto negalįs atsispirti Erikai: jis troško būti jai svarbus, troško sulaukti atsako.

      Erika vėl pakėlė akis.

      – Nebijau, tiesiog saugausi.

      – Jei baiminiesi dėl paskalų, tai…

      – Praėjusį kartą pakankamai prisislapstėme, – ji numojo ranka.

      Genonui nudiegė širdį, pamačius jos akyse šmėstelėjusį skausmo šešėlį.

      – Tai, ką jautėme vienas kitam, buvo tik mūsų reikalas. Norėjau, kad taip ir liktų, – jis nepamiršo, kaip siekė apsaugoti jų jausmus nuo aplinkinių akių, kartais elgdamasis gana savanaudiškai.

      – Nelabai pavyko, tiesa? – kreivai šyptelėjusi Erika ne tiek klausė, kiek konstatavo.

      – Nei tu, nei aš tada nebuvome pasirengę rimtam įsipareigojimui, – atsakė Genonas.

      – Kaip ir dabar.

      Eliotui teko pripažinti jos tiesą. Dabar, bręstant dideliam mūšiui dėl ELK generalinio direktoriaus posto, jam teks susitelkti į darbą labiau nei bet kada.

      – Bet mes vienas kitą traukiame, negali to paneigti.

      – Paneigti negaliu, bet praėjusį kartą išmokau svarbią pamoką. Sužadintas kūnas dar nereiškia užkariautos širdies.

      – O! Sprendžiant iš tavo žodžių, aš esu… – Genonas trumpam pritilo, – beširdis.

      – Ne, tiesiog itin praktiškas, net jausmų atžvilgiu.

      – Būti praktiškam ir sąžiningam visada apsimoka. Jei nebūčiau buvęs sąžiningas su tavimi nuo pat pradžių, net nenorėtum kalbėtis su manimi, ką jau šnekėti apie grįžimą į „Pulsą“.

      – Abejoju, ar ši teorija labai veiksminga, ypač moterims. Į „Pulsą“ grįžau dėl praktinių sumetimų – išmokau iš tavęs. Tu gauni tai, ko nori, o mainais duodi man tai, ko noriu aš.

      „Spermą, – pagalvojo suirzęs Genonas, – tarsi būčiau koks veislinis bulius.“ Jis žinojo, kad dabar netinkamas metas mėginti įtikinti Eriką, kad sumanymas pasinaudoti jo sperma gyvybei užmegzti nevykęs. Genonas ne kartą apie tai galvojo ir priėjo prie vienintelės išvados: reikia atidėlioti sutarties dėl spermos pasirašymą tol, kol Erika pati atsitokės.

      Tačiau vakar vakare, kai Genonas stengėsi kaip įmanydamas ją sužadinti, pasirodo, tik tam, kad išgirstų, jog ji skuba į pasimatymą, tokios mintys jo nepaguodė.

      – Kaip praėjo vakar pasimatymas su ATG?

      Erika nutaisė bereikšmę miną.

      – Jis mielas. Malonus žmogus.

      – Ar afrodiziakai suveikė?

      – Ne tavo reikalas, – atšovė Erika.

      – Tikrai? Man nepatinka įkaitinti moterį tam, kad ji sušildytų kitą vyrą.

      Erika kelias sekundes žvelgė į jį tylomis, vėliau nusikvatojo.

      – Niekada negirdėjau iš tavęs didesnės kvailystės.

      – Nesupratau? – Genonas nespėjo susivokti, ar labiau niršta ant savęs, ar ant jos.

      – Nenorėčiau paglostyti tau savimeilės, bet dauguma čia dirbančių moterų svajoja apie tave. Tokiam gražuoliui neatsispirtų nė viena moteriškosios lyties atstovė. Nejau tikrai nenutuoki, kad daug moteriškių mintyse regi save šalia tavęs, o vėliau jų nusivylimas ir aistra išsilieja ant nieko niekuo dėtų vyrų?

      Genonas pažvelgė į ją netikėdamas savo ausimis; tiesą sakant, jis vargiai girdėjo, ką ji sakė.

      Erika sunėrė rankas ant krūtinės.

      – Trumpai tariant, jei tau nepatinka mintis, kad kaitini daugybės moteriškių fantaziją, o rezultatais pasinaudoja kažkas kitas, tada teks tiesiog prie to priprasti.

      Vyras ranka perbraukė plaukus.

      – Niekas nėra man sakęs tokių dalykų.

      – Tik pasakiau teisybę.

      – Po galais, aišku, kad niekada apie tai nepagalvojau.

      – Žinoma. Tu per daug užsiėmęs savimi, kad pastebėtum. Gražus, gundantis darboholikas.

      – Palauk, tu čia mane giri ar įžeidinėji?

      – Nei tas, nei tas. Tiesiog žiūriu praktiškai, kaip ir tu. Sakau tiesą.

      Genonas įrėmė žvilgsnį į Eriką ir ilgai nenuleido akių. Per pastaruosius metus ji sutvirtėjo, tapo dar sumanesnė. Ir praktiškesnė. Jautė, kaip liepsna krūtinėje degina jį iš vidaus. Tai buvo tas pats jausmas, kuriam jis neatsispyrė prieš metus, tik šįkart liepsnojo dar stipriau. Erika kaip jokia kita moteris mokėjo apsukti jam galvą ir įžiebti geismą, aštrus jos protas puikiai derėjo su jausmingumu ir traukė jį lyg magnetas.

      Žinodamas, kad ryšys su Erika gali sužlugdyti jo šeimos, taip pat jos pačios reputaciją, Genonas tik sukaupęs visą valią įstengė atsisakyti ketinimų užkariauti šią moterį. Ji pasiglemždavo jo dėmesį ir užvaldydavo mintis taip, kaip iki šiol niekam nebuvo pavykę. Tiek dėmesio Genonas skirdavo tik darbui. Dėl Erikos jis kartą jau sulaužė taisykles ir, po šimts, nebenorėjo, kad tai pasikartotų.

      Jaunasis Eliotas užgniaužė staiga kilusį norą sugundyti buvusią draugę, kad ši vaitotų iš malonumo, pamiršusi bet kokį praktiškumą. Nutaisęs dalykišką toną pareiškė:

      – Pranešk, jei kils klausimų. Norėčiau, kad ryt sutartis būtų pasirašyta.

      – Gerai, peržvelgsiu ją šįvakar.

      – Puiku. Tiesa, tėvas nori, kad keturi „Pulso“ nariai dalyvautų Jungtinių Tautų atstovo iš Indijos rengiamame vakarėlyje ryt vakare. Nori?

      Genonas iškart suprato, kad ji nori. Erikos akys sukibirkščiavo, o jos galvoje jau sukosi mintys apie galimas straipsnių temas.

      – Taip, – atsakė ji. – Ar galiu atsivesti svečią?

      Eliotą nusmelkė nemalonus jausmas, bet nusprendė nesigilinti ir patylėjęs ištarė:

      – Žinoma. Svarbu, kad praeitų pro apsaugą. Pasakysi jo pavardę mano sekretorei.

      Kitą rytą Niujorkas pasitiko užverstas sniegu. Visą dieną netilo pranešimai apie elektros tinklų gedimus ir avarijas keliuose, tad ELK paleido savo darbuotojus namo anksčiau nei įprastai.

      Erika pasinaudojo biure stojusia ramybe ir baigė kelis rašinius „Namų stiliui“, tada palinko redaguoti vieno iš trijų „Pulso“ straipsnių, nuo pat ryto gulinčių ant jos stalo.

      Genono sekretorė pranešė, kad vakarėlis atšauktas dėl blogų oro sąlygų. Gal taip ir geriau, nes Erika tiksliai nežinojo, ar nori dar kartą susitikti su aukštu tamsiu gražuoliu, pėdų daktaru Džeraldu.

      Atėjusi į pirmąjį susitikimą Erika išvydo aukštą išvaizdų vyrą, nestokojantį proto ir humoro jausmo. Deja, dėl jai pačiai nesuprantamų priežasčių jam nepavyko užkariauti jos dėmesio.

      Atsidususi Erika mintimis grįžo prie redaguojamo straipsnio. Laikrodžiui išmušus penktą, žvilgterėjo pro langą. Lauke siautė pūga, gatvėje buvo grūstys, todėl nusprendė dar neiti namo, o verčiau išgerti puodelį karštos kakavos. Nuėjo ištuštėjusiu koridoriumi iki kavos aparato įsipilti karšto vandens, grįždama pastebėjo, kad Genono