Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore

akimirką sudvejojo, bet galiausiai nusekė jam iš paskos. Atrodė, kad žengė į kitą pasaulį. Turėjo pripažinti, kad čia stebėtinai ramu, nors atmosfera niūroka, gotikinė. Virš galvų čiulbėjo paukščiai, pro medžių šakas skverbėsi ankstyvos vasaros saulės spinduliai, apšviesdami pilkus antkapius, didelius mauzoliejus ir persikreipusias, aptrupėjusias statulas.

      – Šalia tavo namų Stouk Niuingtone irgi yra nuostabios Viktorijos stiliaus kapinės, bet iki ten metro nevažiuoja, tai į maršrutą neįtraukiau.

      – Pasilik ateičiai, Londono kapinių turui.

      – Puiki mintis, – atsakė jis, bet Medison nesuprato, ar nekreipia į sarkazmą dėmesio, ar rimtai priėmė jos žodžius. – Iš viso yra septynios Viktorijos stiliaus kapinės. Visos savotiškai nuostabios. Bet man labiausiai patinka apleistos, mėgstu stebėti, kad jas užvaldo gamta, kaip iš tiesų viskas iš dulkių virsta į dulkes, iš pelenų – į pelenus.

      – Gali nepasakoti, – atšovė Medison ir sustojo rankomis įsisprendusi į klubus. – Paauglystėje rengeisi juodai, o ant sienos kabojo Džimo Morisono plakatas? Rašei karčias eiles, kaip niekas tavęs nesupranta, ir pusę metų buvai vegetaras.

      – Žinoma. Argi taip elgiasi ne visi, norintys pasirodyti kūrybingi? Pamiršai pridėti du akordus gitara ir surūgusią veido išraišką. Ar taip pat atrodė ir tavo paauglystė?

      Tikrai ne. Medison tokios prabangos neturėjo. Žmonėms patinka, kai jų padavėjos, baristos, auklės ir valytojos šypsosi ir sveikai atrodo. Ypač kai jų samdomos pagalbininkės yra iš tokios šeimos kaip Medison. Ji turėjo būti nepriekaištinga visomis prasmėmis. Tiesiog tobula amerikietė, kuri džiaugiasi galėdama padėti, kad ir koks reiklus būtų klientas, kad ir koks žeminantis darbas, kad ir koks mažas atlygis.

      – Nė iš tolo, – atsakė ji lengvabūdiškai. – Man patiko spalvos, šviesa ir optimizmas.

      Kitas išsišiepė ir patraukė takeliu. Iš abiejų pusių stūksojo mauzoliejai, antkapiai, o aptrupėjusios skulptūros, papuoštos išblukusiomis gėlėmis, stovėjo kaip garbės sargyba.

      – Kokia buvo tavo paauglystė? Leisk, atspėsiu – buvai palaikymo komandos šokėja?

      Medison atmetė plaukus.

      – Gal.

      – Prekybos centro kiaunė?

      – Sakyčiau, prekybos centro karalienė, – pataisė ji.

      – Tėčio kreditinė kortelė, kabrioletas ir metų karalienė?

      – Gal mane šnipinėjai? – atrėmė ji. Tiesą sakant, greičiau jau surūdijęs dviratis, kuriam pati susitaupė ir kurį susitaisė. Jis nebuvo gražuolis, bet tuo metu vis tiek džiugino.

      Kitas žingsniavo šalia lengvu žingsniu. Jos ryškus raštuotas sijonas, tvarkingas kašmyro megztukas ir elegantiški bateliai čia buvo per ryškūs, pernelyg gyvybingi šiam tyliam, pilkai žalsvam pasauliui, o Kitas, nepaisant paprastų džinsų, iškart pritapo, tarsi čia būtų jo vieta.

      – Tai kur praleidai tą palaikymo komandos šokėjos jaunystę?

      – Nebūsi girdėjęs. Tipinis mažas Naujosios Anglijos miestelis.

      Medison niekada nesileisdavo į detales; antraip rizikuotų išsiduoti. Ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų karčią tiesą. Jai labiau patiko išgalvoti tokį gyvenimą, apie kokį tada svajojo. Todėl kalbėdavo apibendrintai ir detalių vengdavo.

      – O kaip tu? Visada gyvenai Londone?

      Kitas atrodė nustebintas jos klausimo.

      – Ne, aš iš Kilkanono. Miestelis prie jūros į pietus nuo Glazgo, įsikūręs kyšulyje tarp salų ir žemyno. Škotija, – paaiškino pamatęs jos surauktą kaktą.

      – Tai tu škotas? – kaip ji to nežinojo?

      – Nematyti?

      – Iš kalbos neatrodai škotas, atrodai britas!

      Kitas nusijuokė.

      – Na, ne visi kalbame kaip prižiūrėtojas Vilis. Bent jau ne visada.

      – Nepasiilgsti? – apie Škotiją Medison nutuokė tik labai miglotai. Jos vaizduotėje kilo vyrai su kiltais ir nuogomis krūtinėmis, romantiški kraštovaizdžiai. Kol kas atrodė visai neblogai. Gal reikėtų ten apsilankyti?

      – Kasdien, – Kitas atsakė taip tyliai, kad ji vos išgirdo. – Bet dabar gyvenu čia.

      – Niujorke man patiko, bet ten vaikų auginti nenorėčiau.

      – Vaikų? – jis kilstelėjo antakius. – O kiek jų planuoji turėti?

      – Keturis, – iškart atsakė ji. – Dvi mergaites ir du berniukus.

      Kitas kreivai šyptelėjo.

      – Na, žinoma. Ar jie jau turi vardus?

      – Anė, Gilbertas, Diana ir Metjus. Bent jau šią savaitę. Keičiasi priklausomai nuo to, ką skaitau.

      Tiesą sakant, vardai nesikeitė niekada. Jie jai suteikė vilties. Juk Anė Širlė[3] pradėjo nuo nieko, o baigė apsupta juoko ir meilės.

      – Tada tikėkimės, kad laukdamasi nesusižavėsi moksline fantastika, antraip vaikai turės labai keistus vardus. O kodėl nori tiek daug?

      – Atsiprašau?

      – Su keturiais vaikais bus daug keblumų. Reikės didelio automobilio, didelių namų… didelės skalbyklės.

      – Aš pati vienturtė, – tyliai atsakė Medison. Bent jau šitai nebuvo išsisukinėjimas ar tiesos nutylėjimas. Medison prisiekė, kad kai turės šeimą, kai susilauks vaikų, viskas bus kitaip. Jie bus laukiami, mylimi, giriami, palaikomi ir turės vienas kitą. Nebus vienišų naktų, praleistų drebant po plona antklode, trokštant, kad šalia būtų kitas žmogus, kuris suprastų. – Ir buvau labai vieniša. Noriu, kad mano vaikų vaikystė būtų tobula.

      Tokia, kokios troško pati sau. Tokia, kokią iš jos atėmė, kai motina atsisakė pasakyti, kas jos tėvas. Pasakė tik tiek, kad atostogautojas. Vienas iš jaunų turtuolių, kurie atvykdavo prabangiais automobiliais ir jachtomis, pasipuošę dizainerių akiniais ir palikdavo dosnius arbatpinigius. Medison galėjo būti viena iš jų, bet jai teko vagonėlyje gyvenančios alkoholikės dukters likimas. Jokių turtų, tik storas kiautas, niekam neleidžiantis pamatyti merginos viduje. Net kai iš kiauto išlindo, jis nenukrito – bent jau kol išvyko iš Keipo ir pradėjo naują gyvenimą.

      Medison kalbant, Kitas žvelgė tiesiai į ją, tarsi permatytų kiaurai iki širdies gelmių, tačiau to nesugebės nei jis, nei kas kitas. Medison tuo pasirūpino. Visgi, jaučiant jo žvilgsnį širdis greičiau plakė, daužėsi taip garsiai, kad, rodėsi, pati girdėjo, kaip dūžiai aidi kapinėse.

      – O kaip tu? Be Bridžitos, turi kitų brolių ar seserų? – paklausė norėdama greičiau pakeisti temą.

      Kitas žengė prie kerpėmis apaugusios šuns, kantriai laukiančio amžinybės, skulptūros. Jam nusukus šildantį žvilgsnį, Medison suvirpėjo ir tvirčiau susisupo į megztuką.

      – Mūsų buvo trys.

      Buvo?

      Ore pakibo jos neištartas klausimas.

      – Mano sesuo daug jaunesnė, ji vis dar mokosi universitete, o brolis… miręs. Mirė prieš trejus metus.

      – Apgailestauju, – tarė ji tyliai. – Turbūt labai jo ilgiesi.

      Kitas atsisuko šypsodamasis, bet šypsena nepalietė akių.

      – Kasdien. Gerai, kur mes ėjome?

      Medison sunkiai nurijo seiles. Jis akivaizdžiai nori keisti temą ir nesiruošia su ja aptarinėti savo netekties. Žinoma, tam nėra jokios priežasties – jie

3

Anne Shirley – amerikiečių aktorė.