Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore

kad dalyvausi vestuvėse. Sakė, kad tai įsakymas, ir jeigu greitai neatsakysi, tai ji atsakys už tave. Skambino tavo sesuo ir sakė, cituoju: Pasakykite jam, kad jeigu turėsiu eiti į tas prakeiktas vestuves viena, jis kentės taip, kaip dar nekentėjo, ir man nesudrebės ranka…

      Medison stabtelėjo. Jai patiko švelnus, liūliuojantis Kito sesers Bridžitos balsas ir jos lediniai žodžiai.

      – Kamila skambino tris kartus ir prašė, kad pagaliau atsilieptum mobiliuoju, nes kaip ji gali susiruošti į vestuves vos per kelias savaites, jeigu nė nepatvirtinai, kad ją pasiimsi, tu nesupratingas šuns… – Medison akimirkai pakėlė akis ir leido sau šyptelėti. – Sakinio pabaigos nenugirdau.

      – Kurgi ne, – sumurmėjo Kitas. Jis vis dar šypsojosi ir vis dar sėdėjo atsilošęs masyviame juodos odos krėsle, bet kibirkštėlės akyse dingo. – Panašu, visi labai nori, kad dalyvaučiau tose vestuvėse.

      – Jeigu tiesiog patvirtintum dalyvavimą, jos daugiau neskambinėtų.

      Medison nė kiek nerūpėjo, ar jis eis į tas prakeiktas vestuves. Tik nebenorėjo atsiliepinėti į tuos skambučius.

      – Ir patvirtinsiu, kai tik apsispręsiu.

      – Apsispręsi?

      – Dalyvausiu ar ne.

      Medison teatrališkai atsiduso.

      – Puiku. Ar galiu paprašyti dar vieno dalyko? Nutrauk Kamilos kančias.

      Žinoma, ta moteris su Medison kalbėjo kaip su kokia tarnaite, tarsi būtų kokia pasipūtusi veikėja iš filmo su Hugu Grantu, vis kapoti balsiai ir nutęsti r, o su kiekvienu skambučiu darėsi vis beviltiškiau. Medison sau niekada neleistų maldauti vyro dėmesio, bet puikiai žinojo, koks jausmas apima matant, kaip kibirkštis užgęsta, nors iš paskutiniųjų ją kurstei. Žinojo, kaip būna, kai žinutės ir laiškai trumpėja, kai išgirsti, kaip skambutis nueina tiesiai į balso paštą.

      Kitas stebeilijo į ją prisimerkęs.

      – Nežinojau, kad į tavo pareigas įeina patarimai mano asmeninio gyvenimo klausimais.

      Medison giliai įkvėpė, kad susitvardytų.

      – Aš irgi, bet štai aštuonias valandas per dieną atsiliepinėju į tavo merginos skambučius.

      – Buvusios merginos.

      – Ji… Ką?

      Kitas sugavo jos žvilgsnį savo ledo žydrumo akimis.

      – Buvusios merginos. Ji tik nori kartu eiti į vestuves. Mano, kad jeigu supažindinsiu su tėvais, mūsų santykiai atsigaus. Kaip matai, nesu visiškas pabaisa.

      Kaip tai reikėtų suprasti? Medison nudelbė akis į sąrašą. Staiga viso teisuoliško pasipiktinimo neliko.

      – Gerai, atsiprašau, nors gindamasi vis tiek pasakysiu, kad Kamila nesupranta, jog ji buvusi mergina. Galbūt jai reikia tai priminti? Ir būtinai atskambink motinai.

      Kitas valandėlę neatsakė, o Medison nepakėlė akių nuo sąrašo, nes žinojo, kad nuėjo per toli. Paprastai ji tobulai tvardydavosi, bet Kitas Bachananas… jis… jis ją provokavo.

      Jam netikėtai nusijuokus, ji net krūptelėjo.

      – Kartais tu man primeni klasės auklėtoją. Gerai, pažadu atskambinti motinai. Kaip reikalai dėl šio vakaro?

      Staigus temos pasikeitimas buvo tikras palengvėjimas. Medison šiandien per daug įsitraukė į asmeninį Kito Bachanano gyvenimą; darbas – daug saugesnė tema. Medison vėl pažvelgė į sąrašą ir susikaupusi perskaitė:

      – Maisto tiekėjai jau ten ir viską ruošia. Baro personalas irgi. Sandėlis patvirtino, kad išsiuntė du šimtus knygų, kurios paruoštos pasirašyti. Penki žmonės atsakė pavėluotai, bet jų pavardės jau pridėtos prie sąrašo ir durininkai įspėti; trys žmonės pavėluotai atsiprašo, atsakiau tavo vardu ir pasirūpinau, kad knygos kartu su dovanų krepšeliais būtų nusiųstos į jų biurus. A, ir vakar po darbo buvau užsukusi į vietą paskutinį kartą apsidairyti. Viskas pagal planą.

      – Tu kaip visada labai produktyvi. Ačiū, Medison.

      Darbuotojai tai turėtų būti maloniausi žodžiai, bet jo linksmas tonas sumenkino pagyras ir privertė Medison nurausti. Amžinai atrodydavo, kad Kitas iš jos juokiasi, ir jai tai kėlė… nerimą. Medison norėjo pagarbos, o ne pajuokos. Bet kol kas, kad ir ką ji darė, pagarbos nenusipelnė, ir, po velnių, tai labai erzino. Paprastai jai puikiai sekdavosi sužavėti reikiamus žmones reikiama prasme.

      Medison nepratusi būti po kelis kartus per dieną išmušama iš vėžių.

      Ji nužvelgė savo viršininką. Šis vis dar sėdėjo atsilošęs krėsle ir blizgindamas akimis laukė jos atsakymo. Be abejo, tikėjosi, kad ji nesusitvardys. Na, tokio pasitenkinimo ji jam nesuteiks, nors pagunda labai didelė.

      Nepadėjo ir tai, kad Kitas gana jaunas. Gražus, jeigu mėgstate rudus susitaršiusius plaukus, kuriuos reikia gerai pakirpti, tamsius šerelius ant smakro ir žydras akis, jeigu apšepęs vyrukas jums gražus ir žavitės tokiais koledžo profesoriaus ir benamio hibridais. Medison patiko, kai vyrai apsikirpę, švariai nusiskutę ir tvarkingai apsirengę.

      Tačiau net jei ir susitvarkytų nuo galvos iki kojų, Kitas Bachananas vis tiek ne jos skonio. Bartas buvo jos skonio – aukštas, atletiškas, su geru darbu banke, palikimu ir gimine, siekiančia toliau nei Editos Vorton nekaltybės amžius. Ką jau kalbėti apie rusvo smiltainio fasado namą. Išsiskirti su tuo namu buvo kone sunkiau, nei atsisveikinti su pačiu vyru. Į tuos santykius ji investavo aštuoniolika mėnesių. Aštuoniolika mėnesių stengėsi tapti tobula būsima žmona. Ir viskas dėl nieko. Ji vėl prie starto juostos.

      Nors Bartas sakė, kad tai pertrauka. Medison kabinosi į tuos žodžius; viltis malšino nerimą ir abejonę, ėdančią iš vidaus. Visi žino, kad padaryti pertrauką ne tas pats, kas išsiskirti, ir jeigu Bartas pamatys, kad ji Londone be jo puikiai leidžia laiką, tikrai supras padaręs didelę klaidą, tiesa? Galbūt atstumas, atskirai praleistas laikas tik į gera, gal tai bus postūmis, kurio Bartui reikia, kad pereitų į kitą etapą.

      Jai reikia pradėti puikiai leisti laiką. Kol kas Medison Londone matė tik darbą, maistą išsinešti ir įspūdingą Viltės Makenzi serialų kolekciją. Žiūrėjo Seksą ir miestą, užuot jį išgyvenusi. Juk ji tikrai nusipelnė bent jau flirto mieste.

      Kito balsas ją sugrąžino į realybę – realybę, kuri už tūkstančio mylių nuo jos buvusiojo.

      – Ar tame tavo sąraše yra dar kas nors, ar jau viską išbraukei?

      Gerai. Viskas. Pastarąsias keturias savaites ji stengėsi prisitaikyti ir laižėsi žaizdas džiaugdamasi proga atsigauti nematant teisuoliškam socialiniam Niujorko rateliui. Dėl Barto ji buvo tokia užtikrinta, kad per anksti atskleidė kortas ir gėdingai pralaimėjo. Bet metas atsistoti ant kojų bent jau profesine prasme, o paskui galbūt pavyks susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir vyrą. Medison susikaupė ir tvirtu balsu tarė:

      – Manau, kad turėtum perrašyti šio vakaro kalbą.

      Staiga Kitas sustingo kaip auką stebintis grobuonis.

      – Tikrai? Kodėl?

      – Labai jau šalta, – nors Medison drebėjo keliai ir kiekviena esybės skaidulėle juto, kad verčiau užsičiaupti ir nešti užpakalį pro duris, kol jos neatleido, ramiai žvelgė jam į akis. – Visas keturias savaites, kiek čia dirbu, buvai pasinėręs vien į darbą. Beveik nepastebėjai, kad dingo Viltė. Kasdien ateini anksčiau nei aš, nepasidarai pertraukos net per pietus, nebent eini į susitikimą, ir kas žino, kada išeini? Bet kalba? Joje nėra nė trupučio aistros.

      Kitas nenuleido nuo jos akių, veidas vis dar buvo akmeninis.

      – O tu ją skaitei? Knygą?

      Ką ji pasakė?

      – Aš…