Draudžiu. K.B.M. Lion

kuo galėčiau susemti šukes. Nelemtas kvailys, nepadavė semtuvėlio. Staigiai trukteliu spintos duris ir šios priešindamosi net trakšteli.

      – Ramiau. Nereikia sulaužyti dar ir spintos, – už nugaros nuskamba pašaipus balsas. – Matydamas tavo judesius ir įkarštį, jau numanau, kokia pasiutus esi.

      Atsisukau. Jis laiko semtuvėlį ir juokdamasis žvelgia į mane. Ak, nori žaisti? Šį žaidimą moku ir aš. Kilsteliu smakrą ir šiek tiek prisimerkusi pasiremiu viena ranka į praviras spintos duris.

      – Ak, tu nė nenumanai.

      Šiek tiek pajudinu klubus, demonstratyviai priėjusi atimu iš jo semtuvėlį, tada atsukusi nugarą pasilenkiu sušluoti šukių. Žengdama tvirtai per kambarį ir mesdama šiukšles į šiukšlinę šypsausi. Jaučiu, kad jis mane stebi, ir mėgaujuosi savo galia patraukti dėmesį.

      – Pasisaugok lenkdamasi. Nežinia, kas gali stovėti už nugaros, – jo prikimęs balsas išduoda daugiau, nei reikėtų.

      – Aš nebijau. Didelė savimeilė ir raumenys paprastai slepia kai ką maža, – nusijuokiu ir iškėlusi mažąjį pirštelį pakrutinu.

      – Kam maža, o kam gigantiška, – replikuoja jis ir aš nebesumoju, ką atsakyti.

      – Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, – dar mesteliu ir išeinu. Paskutinis žodis turi būti mano. Jei jau žaidžiame, šį žaidimą laimėsiu aš.

      Išėjus iš mokyklos, mane pasitinka šaltas, drėgnas vėjo gūsis. Šlykštus oras, šlykšti diena ir šlykštūs pokalbiai. Sudrebu prisiminusi dienos įvykius. Kitą kartą nesileisiu į tokias kalbas. Taip nedera. Esu ištekėjusi. Jau šimtąjį kartą šiandien sau tai pakartoju.

      – Zalvares! – šūksnis iš automobilių aikštelės priverčia sustoti. – Gal tave pavežti?

      Na, ir ko jis prikibo? Pasisukusi matau vyriškį juodu odiniu švarku, jis stovi prie nedidelės raudonos mašinytės. „Vabalas“? Tikrai? Šypteliu. Ar galiu su juo važiuoti? Pažvelgiu į kitą kelio pusę, kurioje stoja autobusai. Maniškis lyg tyčia atvažiavo kiek anksčiau. Nespėsiu. Pernelyg šalta laukti kito, tad lėtai prisiartinu prie mažo automobiliuko. Nužvelgiu jį.

      – „Vabalas“?

      – Visai geras automobilis, – gūžteli pečiais jis ir atidaro dureles. – Sėskis ir važiuojame.

      4

      – Kodėl „Vabalas“? – tik įsėdusi smalsauju.

      – Automobilis Megės. Žmonos. Ji porai savaičių išvyko pas artimuosius, o vėliau darbo reikalais skris į Europą, – ramus ir monotoniškas pasakojimas nekelia didelio susidomėjimo.

      Juodas odinis salonas idealiai sutvarkytas. Ore tvyro švelnus vyšnių aromatas. Visa tai tik patvirtina, jog automobilis priklauso moteriai. Aukštas vyras prie vairo visai nedera mažoje erdvėje. Džeimsas laiko vairą viena ranka, o kita užtikrintai perjungia pavaras. Salone ankšta, todėl jo plaštaka vis įsiremia man į koją, o alkūnė paliečia manąją. Šiek tiek pasislenku, bet tai negelbėja. Jam prisilietus, mane vis užlieja malonus jausmas ir tai gąsdina dar labiau.

      Džeimsas toliau pasakoja apie žmoną, bet nepajėgiu klausytis. Surizgusios mintys blaško. Kai automobilis sustoja, apsidairau. Mes jau atvykome. Languose dega šviesos. Susiraukiu. Santjagas vėl neišjungė šviesos eidamas į kitą kambarį. Kieme prie garažo vartų stovi jo pikapas, vis dar purvinas. Atsidūstu ir pasisuku padėkoti Džeimsui, bet nespėju prasižioti.

      – Nesinori grįžti namo? – jis palinksta arčiau ir nužvelgia baltą namo fasadą.

      – Norisi, – suimu rankeną ir atsidarau dureles. Mūsų veidus teskiria keli centimetrai ir aš panūstu sprukti. – Gero vakaro ir ačiū, kad pavėžėjai, nepalikai šalti.

      – Visada pasiryžęs sušildyti, – dar spėju išgirsti, prieš uždarydama keleivio dureles.

      Greitu žingsniu nuskubu link verandos ir neatsisukdama uždarau paskui save duris. Giliai alsuodama atsiremiu į jas nugara. Jo žodžiai nuskambėjo pernelyg gundomai ir tai dar labiau įaudrino mano vaizduotę. Širdis krūtinėje daužosi lyg patrakusi, trūksta oro.

      – Ko čia stovi? – Santjago balsas prilygsta šalto vandens šliūkštelėjimui į veidą. Jis abejingai nužvelgia mane ir nueidamas mesteli: – Laukiu vakarienės. Nesiruošiu gultis tuščiu skrandžiu.

      – Kiek pamenu, išeidama ant šaldytuvo neužkabinau spynos, – pykteliu ir nusispiriu aukštakulnius.

      – Drožk greičiau į virtuvę ir atnešk man alaus, – išgirstu prieš jam pradingstant svetainėje ir įjungiant televizorių.

      Geriau patylėsiu. Antraip jis tik įsisiautės ir nežinia, kuo tai baigsis. Prieštarauti jam reikštų savižudybę. Kartais klausiu savęs, kaip galėjau pamilti tokį žiaurų ir pagiežingą vyrą.

      Jei atmintis neapgauna, kai tekėjau, jis buvo visai kitoks žmogus. Tasai Santjagas Zalvaresas ištisus metus nepailsdamas šokinėjo aplink mane, tenkindamas visus norus. Kas kartą, vos pasvajodavau garsiai, ko norėčiau, jis visais būdais stengdavosi išpildyti mano svajonę. Įsimylėjau vyrą, kuris man nebyliai žadėjo nukabinti nuo dangaus žvaigždes, todėl ir ištekėjau. Aš padėjau jam siekti tikslų. Dalydavomės vienu puodeliu arbatos, paskutiniu gabalėliu picos ir juokdavomės. Viskas pasikeitė tą dieną, kai jis gavo pasiūlymą vadovauti statybų įmonei šiame užkampyje. Kasdien darėsi vis piktesnis ir nuolat rasdavo kokią nors priežastį mane aprėkti. Kurį laiką stengiausi jam įtikti. Kaltinau nuovargį ir nepaklusnius darbuotojus. Vėliau apniko jausmas, kad nusibodau jam. Rankos nusviro.

      Prieš atvykdama į Randelą norėjau toliau mokytis ir siekti daktarės laipsnio. Galiausiai tapti fakulteto dekane. O kur dabar esu? Ko pasiekiau per trejus metus? Esu vidurinės mokyklos mokytoja ir organizuoju renginius. Viskas beprasmiška. Aš tiesiog darau tai, ką reikia, stengiuosi kažkaip išgyventi.

      Rytas prasideda bjauriai. Pramingu ir vos nepavėluoju į autobusą. Kažkoks nesiprausęs vyras sausakimšame autobuse ima trintis į mane. Svarstau, nuo ko greičiau apsivemsiu – nuo prakaito kvapo ar nemalonaus lietimosi. Vos įžengiu į savo klasę, mane pasikviečia direktorius Mejersas, liepia paruošti laivo sąmatą ir pristatyti iki pietų pertraukos.

      Išėjusi iš direktoriaus kabineto nuskubu į darbų klasę, bet durys užrakintos. Nebėra laiko ieškoti Abernačio. Jau prasidėjo pirma pamoka. Mano klasėje mokiniai siautėja. Prireikia kelių minučių sutramdyti maištautojus ir pradėti pamoką. Deja, įsiaudrinę mokiniai taip ir nesusikaupia.

      Per kitą pertrauką įžengiu į mokytojų kambarį išsekusi. Tramdyti maištingus paauglius tikras vargas, o diena tik prasidėjo. Mokytojų kambaryje randu tik fizikos ir istorijos mokytojus. Pasisveikinusi pasidarau kavos ir prisėdu. Kelios minutės atokvėpio ir galimybė susirikiuoti padrikai prasidėjusią dieną.

      Pirma, turiu susitikti su Džeimsu Abernačiu ir paprašyti surašyti reikiamas medžiagas ir jų kainas. Antra, turiu atrasti laiko tarp likusių pamokų ir sužinoti, kiek kainuos kostiumų nuoma. Trečia ir svarbiausia – privalau sudėlioti darbų planą. Laiko iki Kalėdų vis mažėja.

      Darbų mokytoją randu tik prieš trečią pamoką. Pasijuntu kvailokai, kad neperžiūrėjau tvarkaraščių ir nesusipratau, jog pirmos dvi pamokos atšauktos. Džeimsą randu sėdintį prie savo stalo ir kruopščiai kažką rašantį.

      – Atsiprašau, – tyliai sakau pasibeldusi ir atvėrusi duris.

      Šviesiaplaukis vyras pakelia galvą ir pažvelgia į mane. Dailią tiesią nosį puošia akiniai storais mėlynais kvadratiniais rėmeliais. Tokie akiniai keistai tinka šiam raumeningam vyrui ir daro jį dar seksualesnį. Akiniai suteikia solidumo ir kuria išmintingo žmogaus įspūdį. Mano kūnas akimirksniu sureaguoja, norisi sucypti iš malonumo matant tokį vaizdą.

      – Labas.