Antras kartas nemeluoja. Anna DePalo

pasakyk tam niekšui, kad turėjai teisę tą raketę sudeginti! – pridūrė Serafina.

      Marisa neryžtingai nusišypsojo pusseserei. Serafina buvo šiek tiek aukštesnė, jos plaukai – garbanoti, sodraus blondinės atspalvio. Vieną sruogą buvo nusidažiusi juodai – Marisai taip nešautų į galvą. Visgi abiejų pusseserių akys buvo gintarinės – tai paveldėta iš mamų. Be to, Serafina su Marisa buvo panašių veido bruožų. Bet kas, pažvelgęs pirmą kartą, pasakytų, kad jas sieja kraujo ryšys. Tiesa, jų pavardės skirtingos: Danieli ir Perini.

      Vaikystėje Marisa laikė Serafiną savo jaunėle seserimi. Jos skaitė tas pačias knygas, dalijosi žaislais ir drabužiais, nešykštėjo viena kitai patarimų. Pastaruoju metu Serafina ieškojosi tinkamo pagal profesiją darbo, todėl laikinai buvo apsistojusi Marisos namuose. Marisai tai buvo tikrų tikriausias išsigelbėjimas. Jai reikėjo draugijos. Bendraudama su vyrais, Serafina nepripažino jokių kompromisų. Marisa tikrai turėtų iš jos pasimokyti.

      – O dabar leisk pranešti gerą naujieną, – vėl prakalbo Serafina. – Aš išsikraustau.

      – Nuostabu! – žvaliai šūktelėjo Marisa.

      – Na, ne tuojau pat. Po viešnagės Sietle pas tetą Filę ir kitus.

      – Nenorėjau pasakyti, kad džiaugiuosi. Man tiesiog malonu, kad tau pagaliau pasisekė, – prieš tris savaites Serafiną pasiekė žinia, kad viena įmonė ją priima bandomajam laikotarpiui. Bet prieš pradėdama dirbti, ji norėjo aplankyti tetą Filomeną ir pusbrolius, įsikūrusius Sietle.

      Serafina nusijuokė.

      – Ak, Marisa, tu nuostabi. Žinau, kad džiaugiesi dėl manęs.

      – Po trisdešimtojo gimtadienio nebebūna nuostabių dalykų, – Marisai buvo trisdešimt treji, ji vis dar neturėjo antrosios pusės, nors ir laikė save labai patrauklia. Lyg to būtų maža, ją neseniai paliko sužadėtinis.

      Žinoma, Koulas buvo labai žavingas… bet tik iki tos akimirkos, kai ją atpažino. Tada kaipmat virto piktu ir pagiežingu vyru.

      Serafina nužvelgė pusseserės veidą.

      – Kas yra?

      Marisa apsisuko ir nuėjo link virtuvės.

      – Paprašiau, kad Koulas Serengetis padėtų surengti labdaros vakarą Peršingo mokykloje.

      Moteris vos nenumirė dėl patirto pažeminimo, kai po penkiolikos metų pertraukos vėl kreipėsi į Koulą, bet trūko labai nedaug. Marisa nualpo jo glėbyje. Dabar jos veidas tiesiog sustingo prisiminus, ką teko patirti. Ir kada pažeminimams ateis galas?

      Būtų pats metas suvalgyti šiek tiek šokoladinio torto. Šaldytuve dar turėtų būti jo likę. Liūdėti lengviau, kai gali pasigardžiuoti skaniu desertu.

      – Na, ir kaip sekėsi? – susiraukė Serafina.

      Marisa numojo ranka.

      – Viskas klostėsi taip, kaip ir tikėjausi. Jis nesutiko. Susitikimas man sukėlė tikrą jausmų audrą.

      – Spėju, jis atrodo nuostabiai?

      – Puiku, – išvydusi tortą dėžutėje, Marisa ėmė jį traukti iš šaldytuvo. – Tai pats skaniausias desertas.

      Koulą Serengetį taip pat galima laikyti skaniausiu desertu. Turbūt daugybė moterų jį laiko dėmesio verta nuodėme. Net po tiek metų Koulas išliko labai patrauklus. Kartais Marisa matydavo jo nuotraukas spaudoje, ypač tada, kai Koulas dar žaidė ledo ritulį, tačiau to negalima lyginti su tiesiogine patirtimi.

      Kaip ir anksčiau, išvydusi Koulą, Marisa visiškai susipainiojo jausmuose.

      – Ei, Marisa?

      Marisa padėjo tortą ant stalo.

      – Manau, pats metas desertui.

      Tikram desertui, o ne Koului Serengečiui. Bet gali būti, kad jis laikė Marisą vyrų širdžių ėdike.

      Marisa atidengė septynių sluoksnių šokoladinį tortą. Draugaudama su Selu, ji ėmė nepasitikėti savo kūnu – pernelyg apvaliu, kad ją būtų galima pavadinti grakščių formų. Laimei, santykiai su Selu – jau praeitis. Dabar ir vėl galima mėgautis skanumynais. Žinoma, Selas jau susirado daug lieknesnę merginą. Ko gero, apie partnerę, panašią į supermodelį, jis svajojo jau seniai.

      – Pamatęs tave Koulas susijaudino? – pasiteiravo Serafina.

      – Beprotiškai.

      – Dabar tu ironizuoji.

      Prabėgus daugeliui metų, Marisa papasakojo Serai apie savo praeitį su vyriausiu broliu Serengečiu – ne tik apie tarp jųdviejų įsižiebusią aistrą, bet ir apie tragišką jos baigtį. Serafina žinojo, kad tai jos pusseserė įskundė Koulą mokyklos valdžiai. Žinojo, kad dėl to Serengetis buvo pašalintas iš Peršingo komandos, kuri, netekusi pajėgiausio žaidėjo, neiškovojo Laisvosios mokyklų lygos taurės.

      Ištraukusi lėkštes ir šaukštelius, Marisa pasakė:

      – Prisijunk prie manęs. Kitaip man nebus linksma.

      Serafina klestelėjo ant virtuvinės kėdės.

      – Tikiuosi, tas vyras yra vertas penkių šimtų kalorijų. Leisk, atspėsiu. Jis vis dar kaltina tave dėl to, kas atsitiko mokykloje?

      – Tiesiai į dešimtuką.

      Marisa papasakojo pusseserei visas susitikimo su Koulu detales. Tai nebuvo sunku, nes, palikusi statybų aikštelę, ji be paliovos apie tai mąstė. Taip pat negalėjo išmesti iš galvos šių Koulo žodžių: žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi. Taip, vyras vis dar jautė pyktį. Regis, nepavyks įkalbėti, kad prisidėtų prie lėšų rinkimo. Tiesa, Marisa susijaudindavo dėl to, kad prieš daug metų Koulas atsidavė jos didelių rudų akių vilionėms…

      Serafina papurtė galvą.

      – Vyrai niekada nesubręsta.

      Marisa atkišo pusseserei šokoladinio torto gabalėlį.

      – Viskas taip sudėtinga.

      – Tai beveik visada yra teisinga. Atsipjauk sau didesnį gabalą.

      – Gali neužtekti ir visų pasaulio tortų.

      – Nejaugi tau taip prastai?

      Pažvelgusi pusseserei į akis, Marisa linktelėjo. Tada įsimetė burnon kąsnelį torto ir atsistojo.

      – Mums reikia kavos su pienu.

      Šiek tiek kofeino tikrai padėtų. Po alpulio Marisa jautėsi išsekusi.

      Ji pripylė į kavinuką vandens, įdėjo šiek tiek kavos granulių ir įjungė prietaisą į elektros lizdą. Marisa slapčia norėjo įsigyti vieną tų prabangių kavavirių, tokių populiarių šiomis dienomis, deja, kol kas tai buvo ne jos kišenei.

      Ir kodėl apskritai sugalvojo kreiptis į Koulą Serengetį? Juk ir taip aišku. Ji troško tapti mokyklos direktoriaus padėjėja. Tai padėtų jai išlipti iš nuolatinio skurdo. Tikėjo, kad pagalba Peršingo mokyklai jos pačios gyvenimą apverstų aukštyn kojom. O dabar, kai liko be antrosios pusės, privalėjo į kažką sutelkti dėmesį. Peršingo mokykla ir mokytojos darbas – būtent tai, ko reikia. Už šią pagalbą Marisa turėtų būti dėkinga mokiniams.

      Ji papurtė galvą. Pati pasisiūlė vadovauti paramos ieškotojų komandai, bet tikrai nesitikėjo, kad direktorius žūtbūt užsispirs prisikviesti Koulą Serengetį. Jai reikėjo pasistengti poną Dobsoną nuo to atkalbėti. Visgi direktorius, pervertęs Peršingo metraštį, aptiko, kad Marisa su Koulu mokyklą baigė tais pačiais metais. Dobsonas išsyk sumojo, kad ji, kaip buvusi bendramokslė, nesunkiai rastų bendrą kalbą su ryškiausia ledo ritulio žvaigžde. Marisa tikrai nesiruošė direktoriui pasakoti, kaip siaubingai baigėsi jos romanas su Koulu.

      – Ką