Tu – mano gyvenimas. Kandy Shepherd

troškimams. Per pastarąjį susitikimą Eliza kuo aiškiausiai išdėstė, kad negali draugauti su vedusiu vyru. Ir, žinoma, nebus kas nors daugiau nei draugai. Džeikas gerbė šį požiūrį. Jis buvo turtingas vyras, tad gyvenime sutiko ne vieną moterį, kurios akyse šmėkščiojo dolerių ženkliukai. Tokios moterys visai nepaisė vyro santuokos priesaikos. Tiesą sakant, ir jų pačių santuokos joms nieko nereiškė.

      Kai Tristanas pakvietė vestuvėse būti jo vyriausiuoju pabroliu, Džeikas iškart sutiko. Jis žinojo, kad vestuvėse dar kartą sutiks Elizą. Apsivilkusi kuklią levandų spalvos suknelę ji buvo pati gražiausia iš pamergių. Džeikui ji atrodė gražesnė net už nuotaką. Šįvakar, vilkėdama oficialią vakarinę suknelę, kuri prigludo prie smulkučio jos liemens ir moteriškų apvalumų, Eliza atrodė tikrai ne prasčiau nei karališkosios šeimos moterys.

      – Šiandien tikėjausi ne to, – nusivylęs tarė Džeikas.

      – Aš taip pat, – Elizos balsas buvo vos garsesnis už šnabždesį. Ji pakėlė akis į Džeiką.

      Nuo Elizos grožio jam užgniaužė kvapą. Jos akys buvo ryškiai mėlynos. Džeikas nerado tinkamų žodžių joms apibūdinti, bet jos buvo panašios į safyrus. Akis supo lenkti antakiai ir vešlios blakstienos – juodos, kaip ir plaukai. Antakiai aiškiai ryškėjo blyškios odos fone. Džeikas spėjo, kad tokią odos spalvą Eliza paveldėjo iš protėvių airių. Tik jis nieko nežinojo apie jos kilmę. Labai menkai ją tepažinojo.

      Tačiau Džeikas troško sužinoti daugiau.

      Anksčiau jis manė, kad jokia kita moteris jam nerūpės. Džeikas buvo įsitikinęs, kad jo santuoka bus amžina. Jis laikėsi tvirtai įsikibęs žmonos, nors ši jau nebenorėjo būti už jo ištekėjusi. Jie vienas nuo kito nutolo, bet Džeikas vis tiek negalvojo apie jokią kitą moterį. Kol nesutiko Elizos – tada jis įgavo vilties.

      Džeikas buvo nepatenkintas dėl taip ilgai užsitęsusio skyrybų proceso. Iš pradžių pats jį vilkino, nes tikėjosi, kad sugebės pataisyti santykius su žmona, nors ir jautė, kad ši visiškai nuo jo nutolo. Tada Džeikas sužinojo, kad žmona buvo jam neištikima. Dabar jis pats nekantravo greičiau užbaigti formalumus ir nutraukti su ja ryšius.

      – Dar keli mėnesiai, ir būsiu laisvas. Trūksta tiek nedaug, Eliza. Tiesą sakant, galima tvirtinti, kad jau dabar esu vienišas. Liko tik keli nesutvarkyti dokumentai. Ar negalime…

      Džeikas matė, kokia kova verda Elizos viduje. Jos veide viena kitą keitė emocijos. Džeikas nudžiugo, kai atpažino troškimą. Tačiau nenustebo, kai Eliza papurtė galvą.

      – Ne, – ne visai tvirtu balsu atsakė Eliza. – Negalime, kol oficialiai tu dar susituokęs. Nenoriu į nieką veltis, kol negalime susitikinėti atvirai.

      Kaip Džeikas galėjo užginčyti tokius argumentus? Jis žavėjosi Elizos principais, nors ir vos nesudejavo iš nepasitenkinimo. Jis nusivylė ne Eliza, o susiklosčiusia situacija.

      Džeikas tvirtai ją apkabino. Buvo sunku nežengti kito žingsnio – susivaldyti nepakėlus Elizos galvos ir jos nepabučiavus. Gal aistringi bučiniai ir švelnūs prisilietimai pakeistų jos nusistatymą? Džeikas nutuokė, kad Eliza jo trokšta taip pat smarkiai, kaip ir jis jos. Tačiau ji buvo teisi – Džeikas dar nebuvo tam pasiruošęs.

      – Kai tik skyrybų procesai bus užbaigti, susisieksiu su tavimi ir atvyksiu į Sidnėjų pasimatyti, – Džeikas gyveno Brisbane, Kvynslando valstijos sostinėje. Nuo Sidnėjaus jį skyrė valanda skrydžio lėktuvu.

      Džeikas nemąstydamas paglostė švelnią Elizos pečių odą, jos apnuogintą nugarą. Tai buvo labiau raminantis, o ne seksualus judesys. Jis negalėjo sau leisti mąstyti apie Elizą ir seksą. Tik ne dabar. Kol kas dar ne. Kitaip jis išprotės.

      Elizos galva ilsėjosi Džeikui ant peties, ir jis pajuto jos linktelėjimą.

      – Man tai labai patiktų, – sušnibždėjo ji.

      Džeikas ilgai laikė ją apkabinęs. Mėgavosi jos saldžiu gėlių aromatu, jos šiluma. Troško, kad nereikėtų Elizos paleisti. Tačiau ji atsitraukė ir pakėlė akis. Elizos skruostai buvo paraudę, ir tai tik dar išryškino jos akių mėlį.

      – Montavijoje viešiu jau savaitę. Rytoj ryte išskrendu į Sidnėjų. Daugiau nepasimatysime, – tarė ji.

      – Turiu kelis susitikimus Ciuriche, – atsakė Džeikas. – Išvyksiu iš čia anksti ryte.

      – Taigi… Taigi reikia atsisveikinti, – nuliūdo Eliza.

      Džeikas pirštais palietė jos minkštas lūpas.

      – Iki kito karto, – pažadėjo jis.

      Eliza ilgai žvelgė į Džeiką, tyrinėjo jo veidą tomis nepaprastomis mėlynomis akimis. Tada linktelėjo.

      – Iki kito karto.

      Netarusi daugiau nė žodžio Eliza apsisuko ir nuskubėjo per ilgą terasą. Ji nėkart neatsisuko.

      Džeikas ją stebėjo. Eliza viena ranka laikė tamsiai mėlyno sijono klostes pakėlusi prie dailaus karoliukais puošto liemens. Jos klubai siūbavo žingsnių ritmu. Džeikas žiūrėjo, kaip Eliza nėrė pro arką. Jis laikė iškėlęs ranką ir buvo pasiruošęs jai pamojuoti, tačiau Eliza nepažvelgė atgal. Ji išnyko jam iš akių.

      Džeikui liko tik švelnaus Elizos kvapo šešėlis. Jis giliai įkvėpė, kad įsimintų šį aromatą. Žengė platų žingsnį ketindamas Elizą vytis, bet sustojo. Jis neturi teisės dar kartą jos sulaikyti. Džeikas sudejavo ir trinktelėjo ranka į seną akmeninę sieną.

      Jis ilgai žvelgė pro langą į ramų tolumoje plytintį ežerą. Tada atsigręžė į pokylių salę. Nebuvo prasmės grįžti – juk ten nėra Elizos. Be to, toje blizgioje minioje jautėsi tarsi įsibrovėlis. Jis buvo vyriausiasis princo pabrolys, jo draugas, tad turėjo teisę čia būti. Jis turėjo ne vieną namą, kainavusį kelis milijonus dolerių, daugybę prestižinių europietiškų automobilių, tad atrodė, lyg čia jo vieta.

      Tačiau ar aplinkiniai taip pat lengvai priimtų jį į draugiją, jei žinotų tiesą apie jo praeitį? Ar Eliza laikytų jį patraukliu, jei žinotų jo paslaptis?

      Trokšdamas nukreipti mintis, Džeikas išsitraukė telefoną ir ėmė skambinti verslo reikalais.

      2

      Po šešių mėnesių

      Eliza pastebėjo Džeiką Marlou tą pačią akimirką, kai tik jis įžengė į Sidnėjaus Kingsfordo Smito oro uosto verslo klasės laukiamąjį. Džeiko ūgis, platūs pečiai, sutaršyti šviesūs plaukai ir rudas įdegis prikaustė aplinkinių akis. Žinoma, dailus milijonierius, kurio veidas dažnai šmėžuodavo laikraščių puslapiuose, negalėjo nepatraukti žvilgsnių. Kai Džeikas lengvu, sportišku žingsniu pajudėjo link kavinukės, visų galvos sukosi į jį.

      Džeikas buvo kitoje salės pusėje, bet Elizai per stuburą vis tiek nuslinko drebulys, skruostus iš gėdos užplūdo raudonis. Eliza nesimatė su Džeiku nuo pat vestuvių Montavijoje, nors jis ir žadėjo susisiekti, kai bus sutvarkyti skyrybų dokumentai. Ir staiga ji sutinka jį čia – salėje, kurioje laukiama skrydžių iš Sidnėjaus.

      Džeikas nežinia kiek laiko praleido tame pačiame mieste, kuriame ji gyvena, bet nepasivargino su ja susisiekti. Elizai į galvą šovė keli tokį elgesį apibūdinantys rinktiniai žodeliai, bet ji neleido sau jų suniurnėti net pašnibždomis. Neverta dėl Džeiko teršti gero savo vardo.

      Kelis pastaruosius mėnesius Elizos jausmai Džeikui keitėsi – iš pradžių ji nusivylė, paskui pyko, o galiausiai susigėdo, kad juo patikėjo. Kaip ji galėjo sau leisti svajoti apie kitą jų susitikimą – apie tai, kaip pagaliau pasiners į abipusę aistrą? Dabar Eliza stengėsi sau įteigti, kad Džeikas jos nė kiek nedomina, bet jį pamačius aistra vėl įsiplieskė. Eliza niekaip nesugebėjo šių liepsnų užgesinti. Džeikas, dėvėdamas išblukusius džinsus ir marškinėlius,