Verta geriausio. Joss Wood

viską darytų lėčiau, skirtų daugiau laiko, imtųsi intensyvesnės terapijos. Tačiau atidaryti savo kabinetą reikia pinigų, kurių ji neturi, ir patalpų, kurių negali sau leisti nuomoti. Todėl reikia toliau taupyti… Gal kada nors.

      Vos spėjus atsiversti segtuvą, vėl suskambo telefonas. Šį kartą numerio ji neatpažino. Atsiliepė apdairiai ištardama „alio“.

      – Rore? Čia Keidas Vebas iš Vankuverio „Mavericks“, kadaise labai seniai buvome susitikę.

      Keidas Vebas? Ko, po galais, jis skambina?

      – Prisimenu… labas. Kuo galiu padėti?

      Keidas laiko negaišo ir aplink netrypčiojo.

      – Vienas mano žaidėjas guli Šv. Katerinos ligoninėje, Anekso klinikoje, norėčiau, kad užmestum akį į jo kortelę, įvertintum sužeidimus ir pasakytum man, ką manai.

      Rorė susiraukusi įtemptai galvojo.

      – Keidai, juk „Mavericks“ turi savo fizioterapeutą. Žinau, nes mano viršininkai dėl sutarties su komanda galėtų nužudyti. Kodėl aš?

      – Tu esi daug pasiekusi gydydama rimtas sportines traumas, – atsakė Keidas. – Ar padarysi, ko prašau? Žvilgtelėk ir pasakyk man, ką manai.

      – Aš…

      – Dėkoju. Paskambinsiu po poros valandų.

      Rorė ketino pasakyti, kad turi pacientų, kad tai prieštarauja ligoninės politikai, bet nespėjo. Hmm! Po velnių, ji turi klausimų! Kas tas žaidėjas? Kurioje palatoje? Ar jis žino, kad Rorė turi ateiti? Ar Keidas suderino tai su jos valdžia?

      Jis mane siutina, – pamanė ji ir atsistojusi susirinko daiktus. Sakoma, kad Keidas ir kiti du jo draugai galėtų sužavėti ir nekaltą rožę, ir celibato besilaikančią vienuolę. Na, dėl manęs gali nesivarginti, – pagalvojo Rorė ir susierzinusi atmetė galvą. Tai nereiškia, kad ji nepasiduotų, bet būtų labai negražu, jei jis bandytų.

      Makai Makaskilai, tu beviltiškas kvaily, – mintyse bambėjo Rorė.

      Pastarąjį dešimtmetį ji daug visko apie jį buvo pagalvojusi, kai kurias mintis išreikštų gerokai sultingesniais žodeliais, bet jausmas visada vienodas. Vis dėlto šiandien ji pirmą kartą per dešimt metų nesišaipė iš jo polinkio bėgioti nuo vienos gražios moters prie kitos ir nekraipė galvos, kad jis, tiesą sakant, toks pasileidęs.

      Nors asmeninis Mako gyvenimas erzino, jai iš tiesų buvo jo gaila. Jis – nepaprastai talentingas žaidėjas, o dabar žiūrėdama į kortelę Rorė suprato, kad jo ranka sunkiai sužeista. Tokio lygio žaidėjui tai labai pavojinga.

      – Rore, ką tu čia darai?

      Stovėdama prie Mako lovos Rorė žvilgtelėjo per petį ir pamatė į privačią palatą įeinant geriausią savo draugą. Jei būtų įėjęs kas kitas, o ne Trojus, jai tektų rimtai aiškintis.

      Nieko gero, – pagalvojo ji. Yra nustatytos paciento lankymo taisyklės, jai nederėtų būti Mako palatoje, skaityti jo traumos įrašų. Keido paprašyta ji turėjo atsisakyti, bet vis tiek atėjo pažeisdama taisykles. Kodėl Makaskilas ją taip veikia?

      – Turiu pradėti aktyvinti raumenis, reikia kuo greičiau atkurti kraujo apytaką, – ryžtingai atsakė Rorė.

      Ji fizioterapeutė ir linki, kad pacientas pasveiktų. Nors jis ir įskaudino Šėją. Net jei vos į jį pažvelgus širdis tebesidaužo į šonkaulius.

      – Nesi paskirta jį gydyti, jei tave pagaus, klius abiem.

      Trojus uždarė paskui save duris, gražus jo veidas buvo susirūpinęs.

      – Prisiimsiu visą atsakomybę, – atšovė Rorė. – Sužeista jo ranka, Trojau. Ta pati, kuria privalo mušti ritulį į vartus čiuoždamas devyniasdešimties mylių per valandą greičiu.

      – Tas vaikinas dažnai pasiekia ir daugiau kaip šimtą mylių per valandą, – kaip ji ir tikėjosi, pataisė Trojus, sporto fanatikas.

      – Taigi, reikia tučtuojau treniruoti rankos raumenis, – atsakė Rorė.

      – Mus atleis iš darbo ir liksime gyventi gatvėje, – burbtelėjo Trojus.

      Tačiau jis neprieštaravo, kai Rorė išsitraukė iš rankinės apklotėlį, o ant stalelio prie lovos padėjo valdymo aparatą ir įjungė į tinklą. Kai lemputės užsidegė, ji labai švelniai apvyniojo apklotėliu sužeistą Mako ranką. Jis net nesujudėjo ir Rorė pasijuto ramiau: Makas giliai miega ir kurį laiką dar miegos.