Verta geriausio. Joss Wood

s

      Rorė Kid, užsitempusi per mažus marškinėlius ir nudėvėtus pižaminius šortukus, įėjo prabangion sesers virtuvėn ir pažvelgė į tamsų ant spintelės pastatyto televizoriaus ekraną.

      Geriausias jos draugas Trojus parašė, kad Vankuverio „Mavericks“ laimėjo ir po rungtynių parodytas reportažas buvo labai audringas. Kilo pagunda įsijungti televizorių ir pažiūrėti, ką jis turėjo omeny, bet artėjo egzaminai, jos laukė daugybė rašto darbų, be to, ji stengėsi negalvoti apie vieną konkretų „Mavericks“ žaidėją, todėl nusprendė išgerti puodelį kavos ir grįžti prie knygų. Tačiau net atsispyrusi pagundai turėjo pripažinti, kad komandos naujokai Kedas Vebas, Kvinas Reinas ir Markas „Makas“ Makaskilas labai naudingi ir ant ledo ir už aikštelės ribų, o Vankuveris dabar turi tris naujus herojus.

      Tris jaunus, be abejonės, talentingus ir, reikia pažymėti, gerai atrodančius herojus.

      Rorės nuomone, pats gražiausias iš viso būrelio žaidėjas susitikinėjo su vyresniąja jos seserimi Šėja.

      Rorė įsipylė puodelį kavos ir atsirėmė užpakaliu į spintelę. Šėja ir Makas puikiai tinka vienas kitam, – pagalvojo vėl. Šėja – juk modelis ir televizijos laidų vedėja. Makas – itin talentingas, geriausias miesto mylimiausios ledo ritulio komandos centro žaidėjas. Jie panašaus amžiaus – Šėjai dvidešimt treji, o jis metais vyresnis ir, žiniasklaidos nuomone, būdami abu gražūs ir sėkmės lydimi, puikiai tinka vienas kitam.

      Viskas dera tobulai.

      Tik Rorė tuo nelabai tiki.

      Ne dėl to, kad pamačius Maką jai ima dilgčioti kojų pirštus ir šokteli skrandis. Ne, Rorė, daug laiko praleidusi su porele, pastebėjo, kad jų santykiai stringa, ir suprato, kad meilė išsisklaidė ir Šėja elgiasi kaip pakvaišėlė. Kaskart, kai Rorė matydavo juos kartu, Makas atrodydavo atsargus, užsidaręs, turbūt jam tekdavo kęsti tą Šėjos pakvaišimą.

      Rorė iš paskutinio dolerio būtų kirtusi lažybų, kad sesuo jaučiasi beviltiškai, jei tik pora nebūna kartu, ji nesustodama jam rašo. Kadangi abiejų karjera reikalauja daug laiko, atskirai jie būna dažnai.

      Rorė žinojo, kodėl Šėja jaučiasi taip nesaugiai, kodėl nepasitiki vyrais. Jos juk augo vienuose namuose. Skirtumas tik tas, kad Šėja vis dar tiki, kad kažkur yra tas vienintelis, kuris sugebės būti ištikimas ir monogamiškas. Rorė buvo įsitikinusi, kad tokios būtybės iš viso nėra, kaip nėra vienaragio ar sniego žmogaus.

      Suraukusi kaktą ji apglėbė pirštais puodelį. Net neabejojo, kad sesuo nepasakė Makui, kodėl taip keistai elgiasi. Reikalai dar pablogėjo, kai visai netikėtai Rorė ir Makas susidraugavo. Liūdna, bet jie galės būti tik draugai. Jis per gražus, per daug įžymus – visai ne iš Rorės lygos. O ji tik koledžo studentė. Jis sėkmingas žaidėjas ant ledo ir ne tik… Ak, dar viena smulkmenėlė… Jis – sesers vaikinas!

      Be viso šito, Makas elgėsi su Rore lyg su mažąja sesute. Erzindavo, ginčydavosi su ja ir prajuokindavo. O ši kartą ar du užklupo Maką, stebintį ją susimąsčiusiu veidu ir gundančiomis akimis, bet juk nėra kokia idiotė, supranta, kad tai nieko nereiškia. Jis, ko gero, norėjo pasikalbėti apie Šėją, paprašyti patarimo, kaip perprasti tą permainingą merginos elgesį. O apie tai kalbėtis Rorė niekada nenorės.

      Prieš porą dienų Makas pavėžėjo ją iš darbo ir Rorė labai nustebo, kai apie Šėją jis net neužsiminė. Neaišku, kodėl Makas laukė, kol Rorei pasibaigs padavėjos pamaina, bet kai juodu beveik tylomis sėdėjo jo sportiniame automobilyje, remdamiesi pečiais, buvo geriausios dvidešimt minučių gyvenime.

      Makas palydėjo ją iki bjauraus daugiabučio – to paties, kuris šiuo metu nešildomas, – durų ir stovėjo žiūrėdamas į ją tokiu veidu, kad merginos skrandyje ėmė suktis karščio sūkurys. Atrodė, kad jis ketina ją pabučiuoti. Bet tai tebuvo Rorės vaizduotės padarinys. Makas susitikinėja su Šėja, liekna, aukšta ir stulbinamai gražia.

      Tačiau akimirką ji pamanė, kad jis nori pabučiuoti ją, pajusti jos lūpų skonį, griebti į glėbį. Rorė atsiduso. Tai neįmanoma. Juk jis – sesers vaikinas. Tikrai jai nepasiekiamas: neperžengs tos linijos, nesikiš į sesers santykius. Tokios mintys apie Maką – nepasiekiamas svajonės skrydis, kuriam Rorė neturi teisės. Užtenka.

      Mergina išgirdo atidaromas paradines duris ir laukė Šėjos šūktelėjimo, kad ji jau namuose. Bet sesuo nešūktelėjo ir Rorė išgirdo sunkius žingsnius ant medinių grindų – taip jos sesuo tikrai nevaikšto. Burna perdžiūvo ir širdis suspurdėjo krūtinėje; tik vienas žmogus turi Šėjos buto raktus. Kaip tik tas, su kuriuo Rorė viena likti nenori.

      Vilkėdama pižama, susivėlusiais plaukais, nepasidažiusi ir be liemenėlės.

      Makas išdygo virtuvės tarpduryje, piktai į ją dėbtelėjo ir ranka persibraukė pavargusį veidą. Smakras buvo apibrozdintas – akivaizdu, ant ledo apsikeitė smūgiais – paakys irgi pradėjęs juoduoti, bet sužeidimai atrodė nerimti. Rorė suakmenėjo pažvelgusi jam į akis; vaikinas atrodė nusivylęs ir įskaudintas.

      – Kur tavo sesuo? – piktai paklausė jis.

      Nuo šiurkštaus jo balso jai pašiurpo oda.

      – Ir tau labas rytas, – gūžtelėjo Rorė ir Makas tik dar labiau suraukė antakius. – Net nenumanau, kur ji. Ar tau viskas gerai?

      Makas liūdnai nusijuokė.

      – Ne, po velnių, aš apsikiaulinau. – Jis dėbtelėjo į Rorę ir įsirėmė rankomis į klubus. – Ką čia veiki?

      – Mano bute išjungtas šildymas. Šėja pakvietė čia permiegoti, kad nesustirčiau.

      – Prakeiktas likimas, – burbtelėjo Makas.

      – Jėzau, kas tau atsitiko? – paklausė Rorė.

      Makas nusivilko brangų odinį švarką ir nusviedė ant granito stalviršio. Plačią krūtinę aptempę juodi marškinėliai ilgomis rankovėmis laisvai krito ant puikiai jam tinkančių džinsų. Vaikinas atrodė sukaitęs ir pavargęs, ir toks velniškai gundantis, kad Rorė būtų galėjusi ant jo tuojau čia pat pulti.

      Sesers vaikinas, – priminė sau. Priėjusi prie šaldytuvo ištraukė butelį alaus iš mažos vietinės alaus daryklos ir atidarė. Jis godžiai pagėrė, atsiduso užsimerkęs ir pridėjo butelį prie kaktos.

      – Suknista, siaubinga, kvaila, padvisusi diena.

      Rorė nebūtų pagalvojusi, kad „Mavericks“ kietuoliai gali kalbėti taip dramatiškai.

      – Na, nėra juk taip blogai… laimėjote varžybas.

      Ledo mėlynumo Mako akys staigiai nukrypo į ją.

      – Žiūrėjai? – nustebęs paklausė.

      Rorė papurtė galvą.

      – Ne, reikėjo mokytis. O ką?

      – Galvoju, kodėl mano galva tebėra ant kaklo.

      Rorė prisimerkė.

      – Ką iškrėtei?

      Užuot atsakęs, Makas ilgai į ją žiūrėjo. Tada padėjo butelį ant virtuvės salos ir priėjo artyn. Atsirėmė rankomis į spintelę įkalindamas Rorę. Ji pagalvojo, kad jis primena didžiulį žmogaus pavidalo narvą.

      Iš taip arti ji matė tamsiai rudus šerelius, pastebėjo, kokios ilgos jo blakstienos, įžiūrėjo ir blyškų randelį ant viršutinės lūpos. Ir, vaje, kaip gardžiai jis kvepėjo. Rorė troško pasistiebti ir perbėgti lūpomis per jo skruostikaulius, nubučiuoti akis.

      Sesers vaikinas, sesers vaikinas… Ji neturi teisės stovėti taip arti Mako, uosti jo kvapą, jausti nuo jo skindantį karštį. Žaisti su ugnimi, laužyti taisykles – taip elgdavosi jos tėvas, tai jo blogiausia savybė, bet, nepaisant blaivaus proto balso, Rorė neprisivertė trauktis, pralįsti pro Mako rankas. Nors vaikinas priklauso Šėjai, Rorė troško jį nors kartą pabučiuoti. Troško sužinoti, koks jo lūpų skonis, kokios stiprios jo rankos, kai apkabina, ką reiškia priglusti prie tvirtos raumeningos krūtinės. Tik vieną bučinuką…

      Pilkos ir mėlynos akys susidūrė, jo lūpos buvo visai čia pat. Rorė stovėjo taip arti, taip intymiai arti, kad tiksliai žinojo, ką jis daro ir kaip ji pati jaustųsi…

      Jei jo lūpos paliestų ją – tokios tvirtos, vėsios ir… sumanios. Rorė pravertų lūpas norėdama prieštarauti,