Vertingas kalėdinis pasiūlymas. Люси Монро

Kadangi jie gyveno ne mieste, niekas nekontroliavo nuomos mokesčio. Kiekvienoje naujoje sutartyje, kurią Odrė pasirašydavo, nuomos mokestis būdavo didinamas. Šių metų nuoma išaugs likus mėnesiui iki Tobiui baigiant mokyklą.

      Odrė nė neįsivaizdavo, kaip įstengs sumokėti nuomą be vaiko išlaikymo išmokų. Susirasti pigesnio buto netoli Tobio mokyklos buvo neįmanoma. Ji jau tris mėnesius ieškojo, bet nieko nerado.

      Mergina neišmanė, ką daryti, bet neketino pasiduoti.

      Svajonės sudužo, bet liko ganėtinai užsispyrimo.

      Negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, Odrė dar kiek patūnojo moterų tualeto kabinoje, kai dvi moterys išėjo.

      Tomasio kompanijos tualetai buvo prašmatnūs, su dideliu prieškambariu, kur moterys galėjo pailsėti arba pažindyti kūdikius, prižiūrimus čia pat esančiame darželyje. Vinčenzas Tomasis garsėjo kaip šeimas remiantis darbdavys.

      Nors pats buvo visiškas darboholikas, tikėjosi, kad jo darbuotojai skirs pakankamai dėmesio šeimoms. Tai atskleidė ir kompanijos politika.

      Ką tik Odrės išgirsti žodžiai tik įrodė, kad Tomasis į šeimą žiūri kur kas rimčiau nei daugelis. Dešimt milijonų dolerių moteriai, kuri kartu su juo užaugins jo tragiškai žuvusio brolio ir brolienės vaikus. Be to, du šimtai penkiasdešimt tūkstančių kasmetinės algos.

      Tai skambėjo per daug gerai, kad būtų tiesa, bet kėlė ir susirūpinimą, nes Tomasis tikėjo, kad gali nupirkti vaikams mylinčią motiną. Labiau tikėtina, kad jis ras pinigų ištroškusią gražuolę. Tokią kaip ta, kuri klausėsi jo asmeninės padėjėjos skundo dėl šios neįgyvendinamos užduoties. Regis, ją labai sudomino galimybė tapti milijonieriaus žmona. Bet tai nereiškė, kad ji bus gera motina.

      Tačiau suvaidinti, kad gautum darbą, nesunku.

      Kiek žmonių Bostone įsitikinę, kad Kerolė Miler rūpestinga ir puiki motina? Odrė suprato, kaip lengva apsimesti.

      Juk pažinojo savo motiną.

      Moterys, kurios kalbėjosi apie tokį asmenišką Tomasio reikalą, nė nepasivargino patikrinti, ar tualete nėra žmonių, ar kas nors jų nesiklauso. Nors medinės kabinų durys siekė grindis, iki lubų ventiliacijos buvo maždaug metro tarpas.

      Todėl Odrė viską girdėjo.

      Prakaituojančiais delnais ir besidaužančia širdimi Odrė stovėjo prie Vinčenzo Tomasio kabineto.

      Ar ji tikrai ketino tai padaryti?

      Mergina tris naktis nemiegojo, vartėsi svarstydama apie brolio ateitį ir beprotišką Tomasio planą. Švintant jai dingtelėjo gana rizikinga mintis.

      Jeigu pavyktų, Odrė padarytų broliui nuostabiausią Kalėdų dovaną. Išpildytų svajonę, kuria jis taip ilgai gyveno.

      Tačiau šis mėginimas galėjo baigtis ir atleidimu iš darbo.

      Bet, nepaisydama per pastaruosius šešerius metus gautų pamokų, o gal kaip tik jas išmokusi ir įgijusi išminties, Odrė puoselėjo viltį. Juk jiems su Tobiu pasisekė pratempti iki šios dienos, nors tėvai tikėjosi, kad jie neatlaikys, apgailestaudami grįš į šeimą ir maldaus atleidimo.

      Jie šitai pareiškė, kai Odrė paprašė pagalbos Tobio mokslams.

      Taigi merginos širdyje degė viltis. Viltis, kad galbūt pagaliau jai ir Tobiui nusišypsojo laimė. Kad likimas atvedė ją į tualetą kaip tik tada, kai Glorija pasakojo bendradarbei apie šį reikalą.

      Viltis, kad ji galės pakeisti ne tik savo ir brolio gyvenimą, bet ir dviejų našlaičių likimą. Galbūt jai pavyks suteikti jiems meilę, kurios taip trūko jai pačiai. Meilę, kurią dėdė norėjo suteikti brolio vaikams.

      Šis planas buvo beprotiškas. Dėl to negalėjai ginčytis. Ir gal Tomasis tik išjuoks Odrę ir išvarys iš kabineto. Bet ji privalo pamėginti. Bent jau dėl to, kad jam atskleistų, kokių padarinių gali turėti jo sumanymas ir kaip gali būti įskaudinti vaikai, kuriuos jis taip norėjo apsaugoti.

      Odrė ilgai mąstė, ar pirma kreiptis į Gloriją, ar tiesiai į Tomasį, bet galiausiai suprato neturinti pasirinkimo, jei iš tiesų nori, kad jos pavojingas ir beprotiškas planas pavyktų.

      Jei Odrė kreipsis į Gloriją, ši gali atmesti jos kandidatūrą Tomasiui nieko nesužinojus. Mergina negalėjo taip rizikuoti.

      Ji negalėjo pamiršti ir moterų pokalbio tualete. Suprato, kad Glorija nediskretiška ir nesaugo viršininko paslapčių, tad ja pasitikėti neverta.

      Tačiau Glorijos ištikimybė viršininkui jau buvo tapusi legenda. Todėl ši moteris lyg ir neturėjo jokios dingsties nuslėpti nuo Tomasio Odrės pasiūlymą.

      Todėl Odrė turėjo sugalvoti, kaip susitikti su viršininku be jo asmeninės padėjėjos žinios. Jai tai neturėtų būti taip sunku, nes pastaruosius ketverius metus Odrė buvo beviltiškai susižavėjusi kompanijos, kurioje dirbo, savininku.

      Prieš įsidarbindama buvo mačiusi jo nuotraukas, bet kai pirmą kartą pamatė šį gražų vyrą, sulaikė kvėpavimą. Tomasis visiškai užvaldė jos mintis.

      Ji domėjosi viskuo, ką išgirsdavo apie viršininką. Visose pastarųjų ketverių metų merginos fantazijose dalyvavo Vinčenzas Andželas Tomasis.

      Odrės ranka sustingo ant durų rankenos, apėmė stiprus nerimas, ar šis jos planas nežlugs.

      Bet mergina atitiko visus Tomasio reikalavimus, kuriuos Glorija tualete vardijo bendradarbei. Nepaisant to, Odrė beveik neabejojo, kad Tomasis nesitiki sulaukti kandidatės iš pirmo kompanijos aukšto.

      Nors Odrė gimė gana kilmingoje šeimoje, dabar tuo didžiuotis negalėjo. Trejus metus mokėsi Barnardo koledže, bet gavo laipsnį valstybiniame universitete, vienintelė tų laikų draugė, su kuria ji vis dar bendravo, buvo Lisa.

      Buto draugė, kuri išgelbėjo Tobiui gyvybę.

      Beje, nors Tomasis ir neieškojo supermodelio, kaip velionė brolio žmona Joana, tokia niekuo neišsiskirianti mergina kaip Odrė tikriausiai jo nesudomins.

      Jos ilgi riešutų spalvos plaukai buvo kiek šviesesni nei jo ir visiškai tiesūs. Žavingojo viršininko akys buvo jūros žydrumo ir netikėtai, bet labai gražiai derėjo prie jo beveik juodų plaukų. Odrės ir jos brolio akys buvo rudos kaip šokoladas.

      Tik Odrės akys nedegė tokia aistra gyvenimui kaip Tobio. Didelė atsakomybė ir rūpesčiai pritemdė jų blizgesį.

      Mergina buvo vidutinio ūgio, jos figūra nepriversdavo vyrų gatvėje stabtelėti ir atsisukti. O šešių pėdų ir keturių colių ūgio Vinčenzas Tomasis labiau priminė kino žvaigždę, o ne bankininką.

      Odrė žinojo, kad yra ne pirma ir ne paskutinė jį įsimylėjusi moteris.

      Todėl Tomasis veikiausiai nesitenkins vidutinybe.

      Velnias. Tokios gąsdinančios mintys jai tikrai nepadės. Arba turi tai padaryti, arba atsitraukti.

      Na gerai, Odrei patiko jos viršininkas. Kas gali ją už tai teisti? Ji pretenduoja į šį darbą ne vien dėl to.

      Ji norėjo pragiedrinti trijų vaikų gyvenimus, nes jie nusipelnė geresnio likimo. Jos broliui buvo aštuoniolika, bet Odrė laikė jį dar vaiku, nors pats Tobis manė kitaip.

      Dėl jo ir dėl dviejų mažylių Odrė privalėjo surizikuoti. Ji giliai įkvėpė ir nepasibeldusi atidarė Tomasio kabineto duris.

      Jis sėdėjo prie stalo ir skaitė priešais išsklaidytus dokumentus.

      – Maniau, negrįši dar pusvalandį, – tarė jis nepakeldamas akių nuo popierių, nes buvo tikras, kad taip įsiveržti į kabinetą gali tik jo padėjėja.

      Vien nuo jo balso Odrei stabtelėjo širdis, mergina neteko žado.

      Neišgirdęs atsakymo Tomasis pakėlė galvą. Iš pradžių sutrikęs išplėtė akis, paskui prisimerkė.

      – Kiek