Jei tave dar sutiksiu. Bella Frances

ection>

      1

      Tingią šiltą vasaros popietę Rokas Hermida, pramintas Uraganu, išlipęs iš nuosavo sraigtasparnio sparčiai žingsniavo išpuoselėta Buenos Airių polo stadiono veja. Frenkė Rajan vaikštinėjo tarp žiūrovų ir dairėsi. Jai dingtelėjo, kad plazdančios polo aistruolių, ypač moterų, blakstienos kelia vėjelį. Stojusi tyla prilygo pagarbiai baimei, su kuria žmonės žvelgia į pusdievius. Polo poniai1 trypė, šnarpštė ir nekantraudami purtė trumpakartes galvas. Tačiau Frenkė nepasidavė visuotinei ekstazei – ji drebėjo iš skausmo, pažeminimo ir, velniai rautų, gėdos.

      Kiekvienas Roko žingsnis pabrėžė įspūdingą jo stotą. Frenkei jis atrodė truputį aukštesnis ir tikrai raumeningesnis nei anksčiau. Gal ir plaukai ilgesni? Prieš dešimt metų tokia išvaizda buvo laikoma įžūlia, o dabar tapo skiriamuoju Roko bruožu, nes tas vyras virto Argentinos pasididžiavimu.

      Vėjas plaikstė šilkinius moterų sijonus, aistruolės taisėsi plaukus ir skrybėles. Minia tirštėjo, žmonės spaudėsi vienas prie kito. Akimirką jie užstojo Frenkei vaizdą, bet netrukus mergina vėl išvydo Roką. Aiškiau ir iš arčiau. Žiauriai, sukrečiančiai gražus. Ir po šitiekos metų vis dar verčiantis daužytis jos širdį.

      Kamera pagavo vyro profilį, paskui jį parodė visi ekranai. Randuotas antakis, sulaužyta nosis. Šalia atsirado Roko brolis Dantė ir padėjo ranką jam ant peties. Šviesiaplaukis – tikras kontrastas Rokui. Princai dvyniai – Tamsos ir Šviesos.

      Reginys gniaužė kvapą. Lygiai tą patį tvirtino žiniasklaida. Tik dar įtikimiau. Žavios šypsenos dėl darnaus brolių žaidimo, rungtynių jaudulys, žiūrovų subruzdimas.

      Kaip svaiginama.

      Kaip bjauru.

      Po galais, kaip Frenkė ištvers visas keturias valandas? Paskui vakarėlį, didvyrio liaupses? Darys tai dėl žmogaus, kuris pažvelgė jai į akis, pabučiavo su liežuviu ir sudaužė švelnią, patiklią jos širdį.

      Ji ištvers lengvai. Be niekur nieko. Negi sunku pažiūrėti polo rungtynes gurkšnojant Pimm‘s kokteilį ir nesiartinti prie Roko?

      Pasitaisiusi didžiulius saulės akinius ant mažos nosytės Frenkė atsisėdo į pigią vietą aukštai tribūnose ir užmetė koją ant kojos. Gal jai nevertėjo šiandien čia ateiti? Būtų galėjusi trumpam apsistoti Buenos Airėse ir neiti į polo rungtynes. Žaidimas jai ne itin rūpi. Jau nebe.

      Vaikystėje Frenkė daugiau laiko praleisdavo arklidėse nei namuose. Taip, kadaise ji, šešiolikmetė, troško tapti polo žaidėja. Bet tada buvo naivi. Tokia naivi, kad manė, jog tėvas juokauja, kad jai kada nors gal pavyks įsidarbinti turtingo vyro sekretore, geriausiu atveju – ištekėti už turtuolio. Visiška naivuolė, nes puolė į glėbį šauniausiam vyrui, kokį kada nors pažino, ir kone meldė, kad šis priimtų ją į lovą.

      Kone meldė? Na, ne visai taip.

      Per dešimt metų Frenkė išmoko tvardytis – nebevirpa ir nebegrąžo rankų.

      Ji ištiesė ir tvirtai sunėrė laibus, baltus pirštus. Pažiūrėjo į sidabrinį žiedą su vingriomis raidėmis išraižytu vardu Ipanema – keturioliktojo gimtadienio dovaną, nuo to laiko jo nenusimovė. Pasukiojo žiedą. Ji vis dar ilgėjosi tos kumelaitės ir nekentė žmogaus, kuris ją nusipirko.

      Ipanema dabar priklausė Rokui Hermidai. Jo numylėtinė, kaip jis teigė pasaulio žiniasklaidai. Sklido gandai, kad kumelė bus įtraukta į naują genetikos programą. Jos palikuonys neš Roką ir jo brolį į pergalę ir šiose labdarai skirtose rungtynėse. Na, šiaip ar taip, visi čia esantieji taip manė. Vietiniai žiūrovai nė trupučio neabejojo, kad Argentinos numylėtiniai triumfuos prieš Palm Bičo komandą. Aistruolių laukė aštuoni kėliniai dalyvaujant Dantei ir Rokui – stipriausių Pietų Amerikos polo žaidėjų pasirodymas.

      Bet Frenkė Rajan nevarvino seilės. Oi, ne.

      Ji užvertė akis ir papurtė galvą prisiminusi, kaip kvailai anksčiau reaguodavo į koketuojančias polo aistruoles – laimė, dabar ji visiškai valdo savo jausmus.

      Kad Rokas Hermida žaidžia čia, jai nė motais. Tikrai.

      Jis veikiausiai nė neprisimena Frenkės…

      Šitai turbūt ir kėlė merginai didžiausią apmaudą. Nors ji degė iš gėdos, vėliau iš pasiutimo sužinojusi, kad Rokas nusipirko Ipanemą, o paskui buvo išsiųsta į vienuolyną, tas vyras tvykstelėjo jos gyvenime kaip meteoras ir greitai užgeso. Jis jos neieškojo. Jis pavogė jos išdidumą ir džiaugsmą. Bet Frenkė išmoko pamoką. Taip arti ji daugiau neprisileis nė vieno žmogaus.

      Frenkė turėjo svarią priežastį būti čia, priežastį, neturinčią nieko bendra su Roku Hermida. Šiandien ji galėjo apsimesti turiste, bet buvo visiškai pasinėrusi į verslą. Pagaliau gavo produkto plėtros vadybininkės pareigas Evana Cosmetics. Kol įrodė esanti jų verta, teko ilgai dirbti praktikante, paskui asistente už menką atlyginimą, bet dabar gali atkeršyti tėvui ir įgyvendinti savo svajonę!

      Frenkė džiaugėsi kelione į Dominikos Respubliką, vėliau į Argentiną ieškoti tinkamų alavijų plantacijų ir viešnage su nakvyne Buenos Airėse, galimybe pamatyti polo rungtynes, tada praleisti savaitgalį su Esme itin prabangiame Punta del Estės kurorte ir pasidžiaugti saule bei jūra. Tikra palaima. Frenkės gyvenime būta ir ne tokių smagių dienų.

      Per pertrauką mergina nusipirko dar vieną kokteilį – kodėl gi ne? Žvaliai nusiteikusi ketino rytoj rengtis pristatymui, tad šiandien galėjo kiek atsipalaiduoti. Tai netgi išeis į naudą prieš leidžiantis į tolesnes verslo keliones. Iki skrisdama namo Frenkė dar turi ganėtinai laiko paruošti ataskaitą kompanijos direktorių valdybai.

      Sumanymas buvo toks drąsus. Ji taip ilgai įtikinėjo direktorius ryžtis pasižvalgyti natūralių žaliavų kitose šalyse, kad sukurtų unikalų produktą, tikrai unikalų. Taigi Frenkė būtų paskutinė kvaiša, jei rizikuotų karjera ir prasidėtų su tuo velnio neštu ir pamestu Roku Hermida.

      Ji klaidžiojo akimis po spalvingą vietinių gyventojų ir turistų minią. Kitoje milžiniško lauko, panašaus į kilimą, pusėje išvydo dideles baltas pavėsines. Frenkės draugė Esmė turbūt šeimininkauja vienoje jų – šypsosi, plepa ir pozuoja fotografams. Kaip Palm Bičo komandos kapitono žmona, Esmė irgi yra komandos dalis. Frenkei tai nepatinka.

      Ekranuose vėl šmėkštelėjo Roko veidas. Rūsti išraiška, atgal sušukuoti tamsūs plaukai, vis tiek krintantys ant įdegusios kaktos. Jis vilkėjo komandos uniformą – raudonus su juodu marškinėlius, baltus bridžius, mūvėjo aulinius batus. Frenkė nejučiomis pažvelgė į jo šlaunis. Kietas ir stiprias. Kadaise ji jas bučiavo.

      Akimirką apsvaigo pasiklydusi mergaitiškų prisiminimų migloje. Pirmas susižavėjimas, pirmas bučinys, pirmą kartą sudaužyta širdis. Viskas per šį vyrą. Ji atitraukė akis nuo ekrano ir susiraukė. Sumurmėjo po nosimi žodžius, kurie būtų pašiurpinę jos motiną, žodžiai nusklendė pavėjui ir susimaišė su Uragano biografija (ją pasakojo rungtynių komentatorius) ir garsiais aistruolių riksmais.

      Prasidėjo pirmas kėlinys. Oras kibirkščiavo nekantriu laukimu. Frenkė nutarė patogiai įsitaisyti ir žiūrėti rungtynes, o jeigu imtų bjaurėtis Roko arogancija, šūksniais drąsinti Palm Bičo komandą. Na ir kas, kad argentiniečių poniai yra Ipanemos palikuoniai. Rokas Hermida dabar – tik perdėto paauglės susižavėjimo šešėlis. Frenkė jam nieko neskolinga.

      Deja, kartais lengviau pasakyti, negu padaryti.

      Rokas toks patrauklus.

      Sulig kiekvienu kėliniu kova darėsi dramatiškesnė ir įdomesnė.

      Rokas šuoliavo kaip vėjas. Kai staigiai apsisuko, kamera pagavo rūstų, susikaupusį jo veidą. Kaskart pelnęs įvartį jis žybtelėdavo miniai baltais dantimis.

      Žinoma, neatsiliko ir Dantė. Kaip viesulas jie skriejo aikšte pirmyn atgal. Velnias, broliai Hermidos tarsi užbūrė žiūrovus.

      Žinoma, argentiniečiai laimėjo. Stadione suplazdėjo mėlynos su baltu vėliavos, minia staugė iš susižavėjimo. Frenkė nuskuodė prie išėjimo. Nuleidusi galvą ji skynėsi kelią link ponių, nes dėl jų čia ir atvyko. Merginos veidas bylojo: „Visa tai jau mačiau, kaip sau norit, nieko ypatingo.“

      Kai pralindo pro aptvarą, arklininkai

1

Polo žirgai vadinami poniais tik iš tradicijos, nes jų aukštis žaidime neribojamas (red. past.).