Tai, kas uždrausta. Stefanie London

Kolo vidaus kaskart, kai jis siekdavo ko užsigeidęs. Tai tebuvo mažytis įtrūkimas jo išoriniame fasade, bet, jos manymu, atrodė be galo seksualiai.

      – Aš tavęs neskatinu.

      Jis prasižiojo, bet nusprendė patylėti. Laikydamas rankas toliau nuo jos kantriai stebėjo, kaip Eliza lėtai praslenka pro jį stengdamasi neprisiliesti.

      – Turėtume pratęsti pokalbį prie gėrimo.

      Kol Eliza įjungė studijos signalizaciją, Kolas stovėjo čia pat, jai už nugaros. Jai pašiurpo oda nuo jo artumo, kūnas ilgėjosi jo prisilietimo, bet ir norėjo išvengti. Galvoje skambant apie pavojų įspėjančių garsų kakofonijai, Eliza vis kartojo sau: nepasiduok, nepasiduok.

      – Nėra ką pratęsti, Kolai.

      – Tiesiog ateik, pavaišinsiu tave gėrimu, o tu galėsi toliau netrukdoma svarstyti, kur galėčiau susikišti savo pasiūlymą, – jis žengė paskui ją į kvepiančią vasaros naktį.

      Pavojingas geismas susiraizgė jos papilvėje lyg pulti pasiruošusi gyvatė. Šiaip jau pavydėtina savitvarda atsidūrus šalia Kolo visada pavesdavo. Kažkokiu būdu jis privertė ją pamiršti visus planus, įsipareigojimus ir įsitikinimus, kurių Eliza skrupulingai laikėsi.

      – Pasimatysime rytoj, – jis taip švelniai perbraukė nykščiu per skruostą, kad Eliza pamanė, jog jai tik pasirodė.

      Kolas dingo, Elizai nė nespėjus paprieštarauti, jai beliko niršti, nes šįkart tašką pelnė jis. Akimirką ji sugniaužė kumščius stengdamasi atgauti savitvardą, o tada žengė prie automobilio. Jis tikras šaltakraujis, jei išdrįso pasirodyti čia lyg niekur nieko, lyg tąkart nebūtų išvykęs ir palikęs jos gyvenime žiojinčios milžiniškos tuštumos.

      Eliza pajuto krepšyje vibruojant telefoną ir ėmė raustis bandydama įvairių dokumentų ir kosmetikos priemonių chaose rasti dūzgiantį aparatą.

      – Klausau.

      – Eliza Džonson? – vyriškas balsas nebuvo pažįstamas. – Skambinu iš Viktorijos banko. Turite minutėlę?

      Antras skyrius

      Kavinėje virė gyvenimas, lyg jos pasaulis nebūtų pakibęs ant prarajos krašto. Žmonės juokėsi, pro aukštus, lubas siekiančius langus liejosi saulės šviesa, smagus puodelių tarškėjimas į lėkšteles dirgino Elizai nervus. Galbūt trečias puodelis kavos nebuvo pats protingiausias pasirinkimas, nes ji ir taip jautė energijos antplūdį. Šiaip ar taip, piktnaudžiauti kava nėra taip blogai, kaip mėginti užsimiršti pasičiupus indelį žemės riešutų kremo ar kibirėlį šokoladinių ledų su karamele, o būtent tai ji ir norėjo padaryti.

      Banko vadybininkas, paskambinęs praėjusį vakarą, mandagiai informavo ją, kad ji gali turėti sunkumų vykdydama įsipareigojimus bankui dėl Elizos Džonson baleto mokyklai suteiktos paskolos. Ją pakvietė į banką pasikonsultuoti su vienu iš specialistų dėl galimų sprendimų, tačiau Eliza puikiai suprato, kad neuždirbusi daugiau pinigų praras šokių mokyklą. Kaip tada ji pasirūpins motina?

      Pastarąsias dvidešimt keturias valandas ji nepaliaujamai suko dėl to galvą. Iš pradžių guodusi save, kad viskas susitvarkys, galiausiai ėmėsi ruoštis blogiausiam, o po beveik bemiegės nakties jautė, kad nervai beveik pašlijo. Po susidūrimo su Kolu ir skambučio iš banko Eliza beveik nieko neturėjo burnoje, nes skrandį vis stipriau spaudė nervų kamuolys.

      – Ele! – Džasmina pamojavo jai prieš pat nosį, tamsios jos akys prisimerkė. – Ar tu dar čia?

      – Vakar mane aplankė Kolas, – ji neketino sakyti draugėms ar kam kitam apie Kolo pasirodymą, bet žodžiai išsprūdo tarsi savaime.

      – Oho, – Misė, kita jos draugė ir darbuotoja, žiūrėjo į ją didelėmis kaip lėkštės akimis. – Tai bent staigmena.

      – Žinau.

      Misė ėmė žaisti su savo kavos puodeliu.

      – Senokai nesimatėte, tiesa?

      – Penkerius metus, – linktelėjusi tarė ji. Negirdėjo iš Kolo nė žodelio pusę dešimtmečio… nė pyptelėjimo nuo tos nakties, kai išvyko. – Atrodo, jis nori mane pasamdyti.

      – Po perkūnais, kam?! – negalėdama tuo patikėti paklausė Džasmina.

      – Tai susiję su kažkokiu pasirodymu, bet jis nepaaiškino, – ištarus garsiai tai nuskambėjo gerokai kvailiau nei jos galvoje… jei tai išvis įmanoma. – Pasiūlė sumokėti.

      – Apie kokį pasirodymą kalbi? – Misė pasilenkė, jos turkio mėlynumo akys smalsiai spindėjo. Džasmina niuktelėjo jai alkūne ir pervėrė griežtu žvilgsniu.

      – Juk sakiau, kad nežinau.

      Džasmina papurtė galvą.

      – Tai įtart… Juk nesvarstai to pasiūlymo, ar ne?

      Eliza pavartė akis, bičiulė visada elgdavosi tarsi rūpestingoji perekšlė višta.

      – Aš jo nesvarsčiau.

      – Bet?..

      – Gal svarstau dabar, – ji atsiduso. – Nežinau.

      – Tai nėra gera mintis, – pasakė Džasmina ir Misė užvertė akis.

      – Žinau.

      – Bet?..

      – Bet… – ji stabtelėjo, lėtai, giliai atsiduso. – Dabar studijai ne patys lengviausi laikai.

      Misės akvamarino spalvos akys išsiplėtė.

      – Turėjai mums pasakyti!

      – Nieko labai rimto, Mise.

      – Tai tikrai rimta, jei net ruošiesi dirbti Kolui, – atsakė Džasmina.

      – Kalbame apie mano šeimą… mano gyvenimą.

      Kaip kitaip ji išlaikys savo prasigėrusią lošėją motiną, susimovusią visais įmanomais būdais?

      – Tu verta geresnio gyvenimo, – Džasmina papurtė galvą, išleisdama nusivylimo ir susierzinimo atodūsį. – Sugalvosime, iš kur gauti pinigų mokyklai. Galime įsteigti paramos fondą, galime suorganizuoti labdaros renginį…

      Misė energingai linksėjo.

      – Ko tik prireiks.

      – Viskas truputį rimčiau, vargu ar užtektų labdaros vakaro. – Štai ir atėjo laikas iškloti nepagražintą tiesą. – Pažadėkite neprasitarti kitiems mokytojams.

      Merginos sutartinai palinksėjo galvomis ir nė nesudvejojusios patikino:

      – Pažadame.

      Eliza žvilgtelėjo į savo laikrodį. Turi lygiai tris valandas pamiršti savo išdidumą ir sugalvoti, kaip pasakyti Kolui, kad svarsto jo pasiūlymą… nė nežinodama, ką jis siūlo. Kaip tai beviltiška! Vien nuo šios minties skruostus užliejo karštis; ji jokiu būdu neturėtų to daryti.

      Per jį Eliza vėl pasijuto pažeidžiama. Nenuginčijamas faktas – dar niekada jo žavesys nebuvo toks galingas.

      Užmerkusi akis ji nusipurtė tos minties. Daro tai dėl pinigų ir tik pinigų. Tai, kad troško Kolo nuo pat tos akimirkos, kai suprato, kas yra geismas, su tuo neturi nieko bendro.

      Ak, na ir kodėl ji turėjo apie tai galvoti?! Nepatogus dilgčiojimas tarp šlaunų privertė Elizą pasimuistyti ant kietos kėdės. Ji negalvos apie seksą su Kolu, ji negalvos apie seksą su Kolu, ji ne…

      – Nė nenoriu žinoti, kas dedasi tavo galvoje, – atsidususi pratarė Džasmina.

      – O aš noriu, – sučiulbėjo Misė merkdama akį.

      – Negalvoju apie jį. – Ne. Ne.

      – Aš tikrai nenoriu