Kas slypi tarp eilučių?. Lauren Canan

rankinę. – Ir nežinojai, kad valai mano namus ar kad atvyksiu apie šeštą valandą. Kele, jei norėjai vėl su manimi pasimatyti… taip ir sakyk.

      Kelė atsisegė saugos diržą.

      – Sustok.

      Džeisas nemažindamas greičio paklausė:

      – Ar tai reikėtų suprasti kaip neigiamą atsakymą?

      Patraukliu jo veidu nuslydo šypsenėlė.

      – Taip.

      – Taip?

      – Turiu galvoje, nežinojau.

      Džeisas papūtė lūpas, lyg vėl ketindamas pašaipiai šyptelėti.

      – Kiek pamenu, negali pasigirti puikiu humoro jausmu.

      – Tikrai? Tai tu pasakyk ką nors bent šiek tiek juokingo.

      Jis nieko neatkirto. Kelias sekundes paspoksojusi į jį, Kelė atsirėmė į sėdynės atlošą, piktai atsiduso ir susitaikė su likimu. Neįtikėtina. Taip ilgai jo nematė ir staiga atsidūrė taip arti, visureigio salone, ir jie abu lekia į tamsą… Ji akies kampučiu dirstelėjo į Džeisą. Didelės rankos ant vairo, aštri smakro linija ir tos putlios lūpos privertė suvirpėti, užplūdo ilgiau nei metus nepatirtas geismas.

      Ji viską prisiminė: kiekvieną palytėjimą, kiekvieną aistringą šnabždesį, erzinantį humorą ir smulkius ginčus, kurie visada baigdavosi, kai jis nutildydavo ją bučiniu. Sunkiai nurijusi seiles, Kelė giliai įkvėpė ir nusisuko. Stengėsi susitvardyti vildamasi, kad jis nepajus išdavikiškos jos kūno reakcijos.

      – Taigi, – kostelėjusi ir žiūrėdama į priekį pareiškė ji, – į galvą netelpa, kad šis mažas taškelis žemėlapyje galėtų tave dominti. Tokia garsenybė mažame miestelyje. Kodėl čia esi?

      Po kelių minučių jai pasirodė, kad Džeisas išvis neketina atsakyti.

      – Man reikia šiek tiek pailsėti, – pagaliau jis prabilo. – Turiu čia draugą, kaip žinai, todėl ši vieta pasirodė geresnė už kitas.

      – Tu nusipirkai rančą, kad truputį pailsėtum?

      Jis patraukė pečiais.

      – Laikai mane trenktu?

      Akivaizdu, kad jis neatskleis savo tikrųjų ketinimų, kurie jai gal patiktų. Teks susitaikyti su melu ir paslaptimis.

      – O kaip tu gyveni?

      – Kaip aš gyvenu?

      – Dar studijuoji?

      – Nebe.

      Po pastarųjų metų daugybės įvykių toks klausimas nuskambėjo keistai. Jos gyvenimas taip drastiškai pasikeitė, rodės, lyg ji tapo visiškai kita. Netikėtai jos senelį ištikęs sunkus infarktas baigėsi mirtimi. Paskui bankas atėmė teisę naudotis jo ūkiu, tad Kelei su jaunesniuoju broliu teko ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Ir kai jau atrodė, kad nebegali būti blogiau, paaiškėjo, kad ji pastojo nuo savo tapatybę slepiančio mylimojo, kuris dar ir dingo.

      Ši blaivinanti mintis sugrąžino ją į realų pasaulį.

      – Kodėl tu melavai? – pašnibždomis pasiteiravo Kelė. Klausimas išsprūdo nejučia, nelaukiant, kol pritars protas. – Kam tau to reikėjo?

      Kol Džeisas čia viešėjo pas draugus, norėjo su kuo nors dalytis lova. Tai suprantama. Bet kodėl melavo, kas jis toks? Ir kodėl žadėjo paskambinti ar grįžti, jeigu visą laiką žinojo, kad to nedarys?

      – Ar tai dabar svarbu?

      – Tiesa visada svarbi.

      – Aš pasisakiau savo vardą. To turėjo užtekti. Jeigu būtum žinojusi, kas esu, tai galėjo pakeisti mūsų santykius.

      Kelė su nuostaba spoksojo į jį.

      – Negi dėl to kaltas pasipūtimas? – Ji palingavo galva.

      – Tai ne pasipūtimas, – atšovė jis. – Supratusi, kas esu, būtum… – Giliai įkvėpęs jis nutilo.

      – Ką? Ką būčiau dariusi? Negalvojusi, kad esi dviveidis? Nebūčiau supratusi, kad tau mieliau įlipus į medį meluoti, nei stovint ant žemės tiesą sakyti? Nenorėjai, kad apsimetinėčiau? Argi ne taip?

      – Būtum kitaip su manim elgusis, – vos girdimai sušnabždėjo jis. – Kaip visi. O tu neapsimetinėjai. Niekada.

      – Kaip visi? O kas tie visi?

      Kelė matė, kaip stipriai Džeisas suspaudė vairą.

      – Tai, kaip aš užsidirbu pragyvenimui, neliečia mudviejų santykių. – Jis žvilgtelėjo į ją pro prietaisų skydelio švieselę. – Žmonės išgirsta mano pavardę ir staiga praranda gebėjimą suvokti, koks esu. Turėjau pasakyti tau tiesą, bet norėjau, kad pažintum mane, Kele. Aš tik žmogus. Džiaugčiausi, jei aplinkiniai matytų mane, o ne prakeiktą reklaminį įvaizdį. Ketinau grįžęs tau tai paaiškinti. Ruošiausi atskleisti tiesą.

      – Štai kaip. Kodėl? Jei, kaip sakei, pavardė nieko nereiškia, kam vargti?

      Ji išgirdo gilų atodūsį.

      – Tu tyčia iškraipai mano žodžius.

      – Ar aš?

      Iš gilaus šnopavimo Kelė suprato, kad Džeisas įsižeidė.

      – Mudu buvome du žmonės, kurie susitiko ir džiaugėsi buvimu kartu. Man patiko leisti laiką su tavimi. Kodėl tau taip sunku tai suvokti? Ar aš ko nors nežinau?