Kas slypi tarp eilučių?. Lauren Canan

ir nesuskaičiuojamos gėdos bangos, kurios užplūsdavo, kai kartkartėmis protas primindavo, kaip lengvai ji pasidavė Džeiso apgavystei. Ir tuo pat metu, nepaisant melo, Kelė ilgėjosi jo prisilietimų. Vos prisiminus nepakartojamą jo šypseną, apimdavo pavojingas geismas. Vaizduotę trikdė pažįstamas jo akių spindesys, likus akimirkai iki to, kai pradėdavo bučiuoti lūpas ir taip stipriai sujaudindavo, kad ji trokšdavo likti jo glėbyje amžinai. Štai jis apkabina ją stipriomis rankomis, priglunda tvirtu kūnu. Jo karštas kvėpavimas ir žemas gundantis balsas, šnabždantis į ausį nuodėmingus dalykus, nepaprastai vilioja ir skatina geisti daugiau.

      Ko gero, Džeisas nepuoselėjo jai tokių pat jausmų. O jei panašios mintys vis dėlto kartais ateidavo į galvą, kaipmat vydavo jas šalin. Vos tik jis įlipo į lėktuvą, skrendantį į Kaliforniją, ji tapo jam tolimu prisiminimu. Atostogų mažoje Šiaurės Teksaso bendruomenėje aidu, kur jos dėka patyrė truputį malonumo.

      Du bilstelėjimai į automobilio langą sugrąžino Kelę į dabartį. Prisivertusi suvaldyti pyktį, ji stipriai pravėrė dureles, ir Džeisui teko žingtelėti atgal. Jo ūgis gerokai viršijo metrą aštuoniasdešimt, jis mūvėjo nutrintais džinsais, aptempiančiais ilgas raumeningas kojas. Kaire ranka rėmėsi į automobilio dureles, o dešinę uždėjo ant stogo. Tad Kelė pasijuto pakliuvusi į spąstus. Mat išlipusi iš automobilio atsidūrė prie pat plačios Džeiso krūtinės. Po pelenų spalvos marškinėliais pulsavo jėga, stambūs rankų raumenys kone plėšė rankoves.

      Kelė nenorėjo būti taip arti jo, žiūrėti jam į akis. Bet šis aukštaūgis nepaliko jai kito pasirinkimo. Tad ji galiausiai pakėlė akis, jų žvilgsniai susidūrė, ir laikas akimirksniui sustojo. Juodu apgaubė tyla. Žaliose akių gelmėse plykstelėjo atvira aistra, kadaise su tokia jėga juos sujungusi. Aistra, išsyk nutildžiusi proto balsą.

      Kelę apsvaigino brangių kvepalų dvelksmas. Nepaisant ilgų sielvarto mėnesių, sielos gilumoje ji vis dar ilgėjosi to vyro glamonių, tai buvo lyg koks pamišimas. Kelei žūtbūt reikėjo, kad Džeisas išnyktų jai iš akių. Vėl.

      – Prašau pasitraukti ir leisti man praeiti.

      Jos balsas, kupinas slepiamų jausmų, nuskambėjo ryžtingai. Džeisas pasielgė kaip prašomas ir nuleido rankas.

      – Pasistengsiu kuo greičiau pasiimti automobilį iš tavo valdų.

      Nė negrįžtelėjusi Kelė nusiskubino išėjimo link.

      – Ar turi mobilųjį telefoną? Gal gali kam nors paskambinti?

      Nekreipdama dėmesio ji pagreitino žingsnį.

      – Gal imk mano automobilį?

      Kelė nieko neatsakė, tik išgirdo, kaip Džeisas nusikeikė.

      Ji teturėjo vieną tikslą – kuo greičiau pasišalinti iš šios nuosavybės ir atsidurti kuo toliau nuo jo. Jai vis dar netilpo į galvą, kad jis čia. Džeisas nusipirko sklypą ir pasistatė didelį namą; o tai dažniausiai pastovumo ženklas. Ta mintis nė kiek nepataisė nuotaikos. Kelei kažkaip reikia su tuo susitaikyti, net jeigu sveikas protas ir klykia: Kaip galėjai žinoti? Bet šiame krašte jis turi draugų. Pas juos viešėjo, kai jiedu susipažino. Jis daug kartų aiškino, kad jam patinka paprasta provincija. Kodėl jai niekada nešovė į galvą, kad jis norėtų grįžti? Kokia ji kvailė. Dabar teks už tai susimokėti.

      Mergina išgirdo alėja atvažiuojančio automobilio burzgimą tik tada, kai Džeisas sustojo prie jos.

      – Kele, tu negali į miestelį eiti pėsčia. Juk iki jo turbūt dešimt ar vienuolika kilometrų, o jau beveik sutemę.

      Taip arti suskambus Džeiso balsui, Kelę vėl užplūdo tas pats pojūtis: kūnas nevaldomai, beprotiškai geidė šio vyro. Ji sukando dantis ir giliai įkvėpė vakaro oro; pagiežos ašaros degino akis. Jai pavyko nepravirkti. Šis vyras teisus: temsta. Neklydo jis ir dėl atstumo. Tačiau ji ėjo toliau: būtų visiška kvailė, jeigu sėstų į automobilį. Nepaisydamas to Džeisas tebevažiavo greta.

      – Lipk į mašiną, Kele, ir leisk parvežti tave namo.

      – Ne. Ačiū.

      Aukšti vartai atsivėrė, jai priėjus sklypo ribą. Kelė išėjo per juos ir pasuko į kairę, kur bolavo vieškelis. Eiti žvyru tapo sunkiau, bet ji nelėtino žingsnio. Iki kaimyninės rančos vos pora kilometrų. Šėja, jos vyras Alekas arba vienas iš samdomų darbininkų parveš ją namo. Ji galėjo išsyk jiems paskambinti, bet tegalvojo apie tai, kaip kuo greičiau pasprukti nuo Džeiso. Žinoma, gal ne visi išėjo į festivalį. Bet jei išėjo, jai teks sėdėti terasoje ir laukti.

      Ir kodėl Džeisas grįžo į Kaliko Springsą? Juk čia maža bendruomenė, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Kas nors gali papasakoti jam apie Kelę Maikls ir kūdikį, kuris gimė prieš keturis mėnesius ir vos nenumirė. Kas bus, jeigu jis pasiskaičiavęs suvoks, kad vaikas – jo? Merginą užplūdo antra nerimo banga. Ką jai daryti? Ką ji galėtų padaryti?

      Geležiniai vartai žvangėdami užsivėrė ir ji suprato, kad Džeiso automobilis nebevažiuoja paskui. Matyt, jis nuo alėjos galo pasuko atgal. Neblogai. Kuo jis bus toliau nuo jos, tuo geriau. Giliai įkvėpusi Kelė leido širdžiai ramiau plakti.

      Neįmanoma nuspėti, kas bus, kai Džeisas sužinos apie Henrį. Kelė vos tvardėsi, kad nepasileistų tekina namo, pas kūdikį. Nepriklausomai nuo to, kiek pinigų turi Džeisas, nei nuo jo gebėjimo meluoti, vaiko globos jis negaus, nesvarbu, ką jai teks dėl to padaryti ir kur kreiptis.

      Saulė nusileido, purpuru nudažydama dangų. Medžių šešėliai ir aukšta žolė palei kelią susiliejo į tamsų peizažą. Praverstų žibintuvėlis. Nors kelią vis dar buvo lengva išskirti iš aplinkos, padarų, kurie gali iššliaužti pasimėgauti paskutine pavakario šiluma, nepamatysi.

      Ši mintis vertė ją sunerimti. Netikslus žingsnis gali baigtis nepataisoma bėda, o aplinkui nė gyvos dvasios. Jeigu jai kas nors nutiks, kas pasirūpins Henriu?

      Gal šiuo metu jos vaikelis mėgaujasi maudynėmis prieš miegą, lepinamas puikios jį prižiūrinčios moters, kol mama dirba. Dėl festivalio niekas nesitiki, kad ji sugrįš anksčiau. Kelė nurijo tą nerimo trupinį. Galvok apie teigiamus dalykus. Vos tik ji nusigaus į kaimyninę rančą – namai bus ranka pasiekiami.

      Taip optimistiškai bemintijant, žaibas nutvieskė dangų, galingai sudundėjo griaustinis. Kelė sudejavo, nedrįsdama nė pagalvoti, kad šis vakaras gali baigtis dar blogiau.

      Nusivylęs Džeisas Komptonas giliai įkvėpė, žandikaulio raumenys virpėjo nuo įtampos. Jis negalėjo patikėti, kad Kelė ką tik buvo jo namuose. Dar ir valė juos. Argi ne keista? Jis vylėsi, kad atvykęs į Kaliko Springsą sugebės ją susirasti. Bet nesitikėjo pamatyti savo namuose. Todėl nebuvo pasiruošęs, kad jį užgrius netramdomas pyktis, o įniršio kupinos akys varpys jį žaliai mėlynos liepsnos spinduliais.

      Regis, ji sužinojo, jog per ankstesnę viešnagę jis melavo, kas esąs. O, kad būtų leidusi jam pasiaiškinti. Jis praleido dvidešimt penkias neįkainojamas dienas kaimyninėje rančoje, tenorėdamas atsipalaiduoti, pailsėti ir tapti savimi, paprastu vaikinu, užaugusiu pietinėje Čikagos dalyje. Ir mažiausiai troško, kad kas nors atskleistų jo tapatybę. Metams bėgant jis įgudo laikytis atokiai nuo žmonių akių. Kai susipažino su Kele, nė nenumanė, kad jų santykiai gali peraugti į ką nors daugiau.

      Tąkart mergina pamanė, kad Džeisas – kaimyninės rančos gyvulių prižiūrėtojas; o jis taip ir nerado tinkamos progos atskleisti jai tiesą. Nenorėjo, kad tarp jų kiltų problemų, nes vienas kitame jie atrado kažką ypatinga. Tai buvo nesibaigianti kelionė į pasaulį, kuriame gyveno tik jiedu. Koks tobulas jausmas. Kai ji atsakydavo į jo bučinius, Džeisas žinodavo, kad bučiniai skirti jam, paprastam vaikinui, o ne turtingai garsenybei. Ir jautėsi pasiutusiai gerai. Atėjus metui išvykti, jis kovojo su savo sąžine, norėdamas atskleisti Kelei tiesą. Galiausiai nusprendė palaukti, kol vėl sugrįš į Kaliko Springsą. Nesitikėjo, kad planuotas keturių