Aistringasis Leo. Линн Грэхем

vakar vėlai vakare tarp jųdviejų įsiplieskęs ginčas. Atostogos tapo tikra katastrofa. Gal Greisė buvo naivi, nes manė, kad pusseserė nesiims per atostogas medžioti vyrų, kadangi turėjo vaikiną. Deja, viskas buvo kitaip. Dženė gerai jautėsi pusseserės draugijoje, kol atostogų romanui susirado tinkamą vaikiną, o tada panoro, kad Greisė nebesipainiotų po kojomis. Ir tikra nelaimė, kad Dženė susipažino su Stiuartu pačią pirmą dieną. Jis buvo bankininkas, garsiai kalbėjo, kad patrauktų dėmesį, bet pusseserei jis patiko. Dženė liepė Greisei negrįžti į kambarį, nes norėjo praleisti naktį su Stiuartu. Tad Greisė skaitydama visą naktį prasėdėjo registratūroje, o kai Dženė pabandė ją išvaryti ir kitą vakarą, ji nepakluso ir ėmė ginčytis.

      – Neturiu, kur eiti, – išdrožė ji pusseserei. – Nebenoriu vėl visą naktį sėdėti registratūroje.

      – Jei būtum nors kiek normalesnė, ir tu susirastum kokį vaikiną! – atrėžė Dženė. – Mudu su Stiuartu norime likti vieni.

      – Bet kambarys vienas, Džene. Čia neįmanomas joks privatumas. Gal galėtum šį vakarą nueiti pas jį? – išdrįso pasiūlyti Greisė.

      – Jis gyvena dar su šešiais vyrukais. Ten dar mažiau privatumo. Kad ir kaip būtų, už mūsų kambarį sumokėjo mano tėvai. Tai mano atostogos, ir jei man nepatogu, kad tu čia, turi išeiti! – sušnarpštė Dženė ir pasipiktinusi krestelėjo galvą.

      Prisiminusi tą apsižodžiavimą, Greisė nusiviepė, nerakino durų savo raktu, bet pabeldė, kad nesutrukdytų meilužiams. Ji nustebo, kai duris atidarė Dženė. Ji jau buvo apsirengusi ir, keista, nusišypsojo Greisei.

      – Įeik, – paragino ji. – Kaip tik pusryčiauju. Gal nori arbatos?

      – Nežinia ką padaryčiau dėl puodelio arbatos. – Greisė pažvelgė į vonios kambario duris. – Ar Stiuartas vis dar čia?

      – Ne, jis išėjo anksti. Šiandien išsiruošė panardyti ir nežinau, ar šį vakarą beateis. Pamaniau, kad gerai būtų mudviem nueiti į tą naujai atidarytą klubą.

      Apsidžiaugusi, kad Dženė tapo draugiškesnė, bet nusivylusi, kad taip yra tik dėl Stiuarto išsisukinėjimų, Greisė linktelėjo galva.

      – Jei tik nori.

      Pusseserė energingai tarškėjo sukinėdamasi po nedidelę virtuvę:

      – Stiuartas nori, kad liautumės… mano, kad pernelyg skubame…

      – Ak… – tik tiek tepasakė Greisė žinodama, kaip greitai Dženė įsižeidžia, vieną akimirką išsipasakos, o kitą jau lieps nekaišioti nosies.

      – Ne jis vienas pasaulyje! – pareiškė Dženė, užtrenkė šaldytuvo dureles ir staiga atsitiesė, kad net šviesūs plaukai pasklido ant jos rūstaus veido. – Jei vėl paskambins, lai nesitiki, kad jo lauksiu.

      – Tai jau taip, – pritarė Greisė.

      – Gal šį vakarą ir tu su kuo nors susipažinsi, – svarstė pusseserė. – Sakau, jau seniai tau laikas prarasti nekaltybę ir imti džiaugtis gyvenimu!

      – Iš kur taip gerai žinai? – pasidomėjo Greisė.

      – Nes grįžti namo ne taip jau vėlai. Žinai, ką manau? Esi pernelyg išranki.

      – Galbūt, – pritarė Greisė; ji gurkšnojo arbatą ir svarstė, kada galės nusirengti ir griūti į lovą.

      Visas Dženės gyvenimas sukosi apie vyrus, ji jautėsi siaubingai nesaugiai, jei kada kokio neturėjo. O Greisės gyvenime svarbiausi buvo mokslai. Ji įdėjo neįtikėtinai daug pastangų ir jai pavyko įstoti į universitetą studijuoti medicinos, dabar ji buvo pažangiausia studentė savo grupėje ir nė neabejojo, kad vyrai tik blaškytų jos dėmesį. Niekam nepavyks sukliudyti Greisei įgyvendinti svajonę siekti medicinos žinių ir įgyti įgūdžių, kad tik būtų naudinga kitiems. Juk, galų gale, ją visą gyvenimą lydi pamokoma istorija, kaip motina, pasikliovusi netikusiu vyru, susigadino sau gyvenimą.

      Kita vertus, anksčiau ar vėliau Greisė turės sužinoti, kas yra lytiniai santykiai. Kaipgi ji galės dalyti patarimus savo būsimiesiems pacientams, jei neturės tokios svarbios asmeninės patirties? Bet pirmiausia reikia susipažinti su tokiu vyru, su kuriuo norėtųsi suartėti. Greisė sielojosi, kad vien proto nepakanka vyrų ir moterų jausmams pakurstyti, reikia šio to daugiau. Pagaliau, jei pakaktų vien proto, ji palaikytų romantiškus santykius su savo geriausiu draugu ir bendramoksliu Metu.

      Metas buvo ištikimas, geras, atidus, pasižymėjo visomis savybėmis, kurias Greisė vertino. Bet jei Metas, nuolat vaikštantis su savo akiniais metaliniais rėmeliais ir tetulės megztais megztiniais, kada nors bent būtų pabandęs nusivilkti maršinius, ji būtų bėgusi nuo jo kuo toliausiai. Iš jos pusės nekilo nė mažiausios kibirkštėlės, bet ji vis stengėsi nuolatos kurstyti ugnelę, nes žinojo, kad Metas bus jai tinkamas partneris.

      Leo stovėjo bare ant stogo ir gėrėjosi Turunčo įlanka iš paukščio skrydžio. Naktį judrus Marmario kurortas supo jį iš visų pusių kaip įvairiaspalvių brangakmenių vėrinys. Nakties danguje pasklidusios ryškiai raudonos šviesos pranešė apie iškilmingą naktinio klubo Drugys atidarymą. Leo šypsojosi. Rahimas, Leo partneris, žino, kaip išreklamuoti tokius renginius ir patraukti turistų dėmesį.

      – Puikiai pasidarbavai, – pagyrė Leo pro stiklo ir plieno užtvaras žvelgdamas į pilną šokių aikštelę.

      – Leisk aprodysiu viską iš eilės, – paakino Rahimas nekantraudamas pasigirti savo šedevru. Jis buvo žymus architektas ir interjero dizaineris, tad turėjo priežastį girti savo šiuolaikiškų elegantiškų linijų kūrinį. Jis įvykdė tai, ką buvo žadėjęs, ir ketino sudominti Leo dar didesnių investicijų reikalaujančiu projektu.

      Beveik savaitę praleidęs Graikų deivės jachtoje visiškai vienas, Leo vos neišsikraustė iš proto dėl klaustrofobijos. Jam buvo įkyrėjęs darbas, jautėsi pavargęs pats nuo savęs, bet nelabai norėjosi ir kieno nors draugijos.

      Apsupti asmens sargybinių, jie su Rahimu leidosi laiptais žemyn. Muzikos garsas buvo toks, kad vargiai girdėjosi, kas sakoma. Rahimas pasakojo apie prašmatnių viešbučių kompleksą, kurį jis norėjo pastatyti palei pakrantę, bet Leo neturėjo nuotaikos aptarinėti tą projektą. Nuo laiptų aikštelės jis pažvelgė į žmonių pilną aikštelę ir tada pastebėjo ją, stovinčią prie ryškiai apšviesto baro kampo su šviesoje spindinčiais, į akis krintančiais vario spalvos plaukais…

      Ją? Tai tik dar viena moteris, patvirtino Leo mintyse, o klajojantis jo žvilgsnis nukrypo į jos širdies formos veidą. Vos galėjo atplėšti akis nuo to kerinčio dailių, išraiškingų bruožų veido. Kerinčio? Ir iš kurgi tas keistas žodis? Jam krito į akį pilnos sodriai rausvos lūpos ir gausios ryškiai raudonos garbanos, besiraitančios ant dailios nugaros. Garbanos labiau raudonos nei vario spalvos ir, rodos, natūralios. Kiek ilgėliau jis grožėjosi pribloškiamais iškilumais, švelniai paryškintais pastelinės spalvos nėrinių suknelės. Aukštos pilnos krūtinės, siauro moteriško liemens ir apvalainų sėdmenų ji buvo panaši į vaisingumo deivę. Jis pasijuto nejaukiai ir ilgais įdegusiais pirštais suspaudė apsauginį turėklą. Leo ant sprando pašiurpo plaukeliai ir be jokios gėdos, kaip kad būna vyrams, ėmė pulsuoti pritvinkusios slėpsnos.

      Jam buvo sunku prisiminti, kada paskutinį kartą buvo su moterimi, ir ta mintis grąžino į tikrovę. Žinoma, kai dirba, niekada nešvaisto laiko moterims, o kai nedirba? Būtinybė apibrėžti, ką gali ir ko negali sužadėtiniai, o ypač susitarimas iki vestuvių neturėti vienas kitam jokių įsipareigojimų, atvėsino jo aistras. Bet dabar, visai netikėtai, Leo prisiminė Marinos vedusį meilužį ir piktai savęs klausė, kam jam iš viso reikėjo susilaikyti ir netenkinti savo geismų. Juk Marinai visai nerūpi, ką jis veikia, jei tai netrukdo jai linksmintis. Ir išties, kokia turėtų būti jo būsimoji žmona? Ar toji, kuri niekada neklausinės, kur jis eina, ką veikia? Ar