Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje. Bronwyn Scott

Kas blogo tame, kad nori praleisti vieną naktį stipraus, patrauklaus vyro glėbyje? Rasti jame šiek tiek paguodos ir šiek tiek malonumo? Niekas net neturi sužinoti, nebent ji pati norės papasakoti.

      – Tai kas jis bus, Elizabete? – žaismingas Džulijano spaudimas tik pakurstė merginos beprotybę. Taip ir padarys, jei tik atsiras tinkamas vyras. Juk turi būti bent vienas…

      Elizabetė pažvelgė į aikštę, arkos, žymėjusios jų contrada ribas, pusėn. Jai užėmė kvapą. Tarsi visi šventieji būtų susimokę ir jai po nosimi pakišę pagundą ir skandalo įsikūnijimą. Pro arką įžengė vyras. Jau vien dėl ūgio jis išsiskirtų bet kokioje minioje – dar pridėk tuos plačius pečius, ir vaizdas taps tikrai įspūdingas. Viešpatie, kokie jie platūs, o koks veidas! Net iš tolo ryškūs bruožai – kampai ir linijos – įspūdingai kontrastavo su tamsiai rudais vešliais plaukais. Jie buvo ilgesni nei daugelio čia esančių vyrų, siekė pečius ir netvarkingai krito virš dešiniojo antakio. Elizabetė pakreipė galvą ir žaismingai pažvelgė į Džulijaną. Šis vyras nebuvo varžovas iš priešiškos contrada, jis atrodė dar pavojingesnis, nepažįstamasis, neaiškios kilmės ir iš nežinomos šeimos. Tačiau Elizabetės tai negąsdino, priešingai, kėlė jaudulį ir privertė apsispręsti, kad šis vyras yra toks, kokio ji ieško.

      Ar rizikuoti? Net jai tai bus drąsus žingsnis, bet būtent tam ir skirta ši naktis. Visų miestiečių nuotaika buvo pakili. Pirmosios vasaros Palio jau pasibaigusios, jos dėdė laimėjo pergalę, o jo dėmesį jau užvaldė rugpjūtį vyksiančios Palio. Šįvakar žmonės susirinko švęsti braškių derliaus šventės La Sagra del Fragole. Elizabetė neabejojo, kad ji bus ne vienintelis žmogus, apsvaigintas vasaros vakaro magijos. Priėmusi sprendimą Elizabetė pranešė savo sprendimą.

      – Jis. – Ji įdėmiai tyrinėjo atvykėlį. – Renkuosi jį. – Tikrai jį. Tačiau ji buvo ne vienintelė, vertinusi nepažįstamąjį. Elizabetė pastebėjo, kad daugelio moterų žvilgsniai ir dėmesys nukrypo ta pačia kryptimi. Taip, jis buvo toks vyras, kuris bet kur patrauks moterų dėmesį. Svarbiausias klausimas tas, ar ji spės iki jo prisikasti pirma. Turi nedelsti. Senjora Bernardi buvo arčiau ir jau pasuko prie nepažįstamojo.

      Elizabetė ištiesė pečius ir timptelėjo suknelės iškirptę žemyn leisdama putlioms krūtims dar labiau iškilti virš nėriniuoto korsažo, kas Kontesinai sukėlė didelį susirūpinimą. Neketino prieiti pirma, tačiau turėjo kaip nors pranešti atvykėliui apie savo ketinimus, įtikinti jį, kad verta jos laukti. Elizabetė nusišypsojo Džulijanui nugalėtojos šypsena ir siūbuodama klubais bei iškelta galva pasuko per aikštę.

      ~3~

      Mergina buvo iš tų moterų, dėl kurių vyrai pereidavo sales arba, šiuo atveju, aikštes, ir ji ėjo tiesiai prie jo. Arčeris negalėjo sakyti, kad nematė jos artėjančios. Kaip galima nematyti tokios moters; tos žvilgančios juodos garbanos, krintančios jos nugara, migdolų formos akys, šiek tiek kilstelėtos ties kampučiais, tarsi visą laiką būtų pasirengusios išdaigoms ir slėptų paslaptis; suknelė, pabrėžusi tobulą moterišką kūną. Balti apatinuko nėriniai gundomai kyšojo virš šviesiai žalios spalvos suknelės korsažo, pakėlusio krūtis ir pabrėžusio liekną liemenį, o platėjantis siluetas paryškino geidulingai siūbuojančius klubus. Šypsena moters lūpose leido spėti, kad tai daroma sąmoningai. Ji tiksliai žinojo, ką daro ir ko nori. Ir šią akimirką jos taikinys – Arčeris.

      Arčerį užplūdo medžioklės jaudulys. Gyvos akys įdėmiai žvelgė į jį ir jis neatitraukė akių nuo jos, žvilgsniu perduodamas nebylią žinią: kvietimas priimtas. Akies krašteliu matė, kaip atsitraukia kitos moterys, kurių susidomėjimą ir pastangas nuslopino šios moters pasirodymas. Ji užklupo savo auką, bet jei ketino jį sumedžioti, jos laukė staigmena. Kaip bet koks savo vertę žinantis eržilas Arčeris niekada nesileisdavo valdomas moters.

      Ji ištiesė ranką ir visas jos dėmesys buvo skirtas vien jam.

      – Pašok su manimi. – Tai buvo ne klausimas – tam ji atrodė per daug drąsi, bet kvietimas, ir Arčeris jį priims. Vyras paėmė ją už rankos. Ir čia nepažįstamosios viršenybė baigsis. Arčeris iš patirties žinojo, kad drąsiai moteriai reikia drąsaus vyro, ir jis galėjo toks būti. Būti eržilu šitai flirtuojančiai ir erzinančiai kumelei.

      Neatitraukdamas žvilgsnio nuo moters akių Arčeris nusivedė ją šokiui ir ranka apglėbė nugarą, be žodžių įsuko į polkos sūkurį. Kam reikia žodžių, kai į tave žiūri tokios akys? Kai toks kūnas pasako viską, ką ji mąsto ir jaučia? Moteris nusibraukė nuostabius tamsius plaukus ir kilstelėjo galvą, kad galėtų žvelgti jam į veidą. Arčeris plačiai nusišypsojo ir ji atsakė jam tuo pačiu. Jos akyse žibėjo šokio jaudulys.

      Arčeris suko ją šokio žingsneliais ir leidosi užliejamas muzikos. Jis ranka pasitikinčiai prilaikė moters nugarą, tarsi ten visada būtų buvusi jo plaštakos vieta, tarsi jie jau būtų tai darę. Arčeris buvo puikus šokėjas, puikiai judėjo sausakimšoje šokių aikštelėje, moteris taip pat buvo ne prastesnė, juto jo patirtį ir ja mėgavosi, kaip kad mėgavosi šokio džiaugsmu. Iš jos sklindantis džiugesys svaigino. Ji pasinėrė į šokį visa širdimi, ir tai dar labiau uždegė Arčerį, privertė visiškai pasiduoti akimirkai.

      Prie laikinos šokių aikštelės krašto Arčeris staiga pasisuko, moteris iš inercijos prisispaudė prie jo visu kūnu ir jis nebeleido jai nutolti nė per sprindį. Nuo šokio, o galbūt dar kai ko daugiau, nepažįstamosios širdis plakė it pašėlusi. Moteris kvatojo žiūrėdama į jį, patvirtindama jo spėjimą. Ji taip pat juto tą nežabotą jausmų antplūdį, tą jų ryšį, nors jie dar neištarė nė žodžio – šokis buvo per greitas ir jiems nebūtų pakakę kvapo pokalbiams. Jie buvo per daug įsijautę tą akimirką, kad galvotų apie žodžius.

      Ir kokios tai buvo akimirkos! Arčeris pamanė, kad prisimins jas visą gyvenimą. Apėmė keistas jausmas žinant, kad gyvenimas sudarytas iš daugybės – galybės tūkstančių – akimirkų, kurių daugelis pasimiršdavo. Kodėl tokios įsimintinos akimirkos su nepažįstamąja, prisiviliojusia jį šokiui tik šypsena ir prisilietimu? Kuo tos akimirkos skyrėsi nuo kitų? Kuo jos vertingesnės už visas kitas?

      Melodija baigėsi. Arčeris dar kartą apsuko moterį ratu, jo kūnas įsiminė jos moteriško klubo linkį, tiesią nugarą po delnu, slapčia nužvelgtų virš stipriai suveržto korsažo nuo kvėpavimo besikilnojančių krūtų vaizdą. Jis juto, kad ir moteris jį įdėmiai nužvelgia, vis įsmeigdama akis į kaklą ir gerklę, kurių nedengė atsagstyti marškiniai. Tai buvo tikrų tikriausi vasaros kerai: gražuolė jo glėbyje, jie abu, besimėgaujantys muzika ir šokiu, žvaigždėtas dangus virš jų galvų ir ilgos varginančios kelionės pabaiga. Šią akimirką Arčeris jautėsi kaip karalius. Jis pakėlė galvą į dangų ir sustaugė pirmykščiu nugalėtojo balsu. Ir staiga suprato.

      Suprato, kodėl prisimins šias akimirkas: nes jis jose jautėsi gyvas, ji jose buvo tokia gyva. Jie sunkiai kvėpavo ir juokėsi iš visos širdies, gerte gėrė muzikos ir šokio po žvaigždėtu dangumi malonumus, juos supo šiltas vasaros oras. Ar gyvenimas gali tapti dar puikesnis? Arčeris neskubėjo patraukti rankos nuo moters liemens ir pamanė, kad viskas gali pasisukti dar geresne linkme. Jaunuolio akys nuslydo jos veidu ir trumpam stabtelėjo ties lūpomis. Šiai moteriai malonumai nebuvo svetimi, tik ne su tokiu kūnu, tokiomis akimis ir tokiu žvilgsniu, kuriuo į jį žiūrėjo – drąsiai ir kviesdama. Atrodė, kad aikštėje daugiau nieko neliko, tarsi viskas būtų ištirpę.

      Arčeris tyliai, tik nepažįstamosios ausims, neatitraukdamas akių nuo jos jausmingų lūpų tarė:

      – Kas tu, bella signora4? – tai buvo pirmieji jo ištarti žodžiai. Dabar moteris supras, kad jis ne italas. Išgirs akcentą. Ne šiaip nepažįstamasis iš kaimyninio miestelio, bet tikras pašalietis. Galbūt tam, ko jie norėjo vienas iš kito, nesvarbu, iš kur jis kilęs. – Mano vardas Arčeris.

      – Elizabetė.

4

Graži ponia (it.).