Viskas prasidėjo nuo bučinio. Joss Wood

atsiduso. Aukštas, žavus, drąsus, tamsiai žaliomis akimis, šokoladinio torto spalvos plaukais, įdegusia oda… Sąrašą būtų galima tęsti… Platūs pečiai, siauri klubai, ilgos kojos…

      – Džese? Alio?

      Džesė staiga kilstelėjo galvą.

      – Atsiprašau, mintys kažkur nuklydo.

      – Na, jis atrodo labai patrauklus, tačiau… ką tu darysi dėl St Sylve? Ar ketini vykti į pasitarimą?

      – Be kvietimo? – Džesė pažvelgė į lubas. – Ši mintis mane vilioja. Norėčiau pareikalauti, kad man būtų leista įgyvendinti rinkodaros strategiją jo vynuogyne. – Merginos galvoje šmėstelėjo galimų reklamos skelbimų vaizdai. Džesės kūrybinė energija dirbo visu pajėgumu, o juk dar net nematė pasitarimo medžiagos. Tikrai norėjo sugalvoti naują St Sylve strategiją.

      Tačiau Lukas iki šiol yra vienintelis vyras, kuriam pavyko bučiniu išjungti jai smegenis… Ir jei mąstytų galva, turėtų suvokti, kad tai tikrai gera priežastis jam nedirbti. Abejojo, ar dirbs itin našiai, jei nuolat dūsaus dėl jo virš kompiuterio klaviatūros.

      – Tiesiog paskambink tam vyrukui ir paprašyk jo! – primygtinai pasiūlė Elė, tačiau Džesei šis pasiūlymas tik sukėlė šypseną.

      – Na ne. Mūsų pažintis prasidėjo nesėkmingai. – Pamačiusi, kad Elė žiojasi prieštarauti, Džesė pakėlė ranką.

      Kodėl galvojant apie Luką jos pilve ima skraidžioti drugeliai? Tai buvo taip seniai… bet nuo minties, kad vėl jį pamatys, pajuto virpulį ir… užplūstantį geismą.

      Džesė nenorėjo painiotis į jokius santykius. Jai patiko būti vienišai. Niekam neįsipareigojo ir tiesiog slydo paviršiumi. Kodėl net mintis apie Luką kėlė tam grėsmę?

      Džesė suglumusi papurtė galvą. Iš kur tokios mintys? Kartais tikrai sunerimdavo dėl savęs, tikrai…

      Lukas Sevidžas sėdėjo ant vienos iš nudėvėtų sofų, stovinčių erdvioje jo namų verandoje. Nunešiotais batais apautas kojas buvo užsikėlęs ant ne ką mažiau nutrinto ąžuolinio stalo. Jis giliai atsiduso. Pakėlė butelį šalto alaus prie lūpų ir leido skysčiui tekėti dulkių sudirginta gerkle.

      Priešais akis atsivėrė nuostabus vaizdas: už Simonsbergo kalno – vienos iš kelių viršukalnių, kurių papėdėje buvo jo ūkis – leidosi saulė. Oras vėso, todėl jis užsivilko odinį švarką su vilnos pamušalu.

      – Turbūt jau matei St Sylve mėnesio finansinę ataskaitą? – galiausiai paklausė Kendalas.

      – Mums vis dar nepavyksta padengti išlaidų. – Lukas atsisėdo tiesiai ir rankomis įsirėmęs į šlaunis ėmė žaisti su alaus buteliu. – Negaliu nuolat kišti pinigų į šitą vynuogyną. Jis turi pradėti save išlaikyti, – užbaigė dviem jo artimiausiems draugams tylint.

      Kendalas de Viljė papurtė galvą su smulkiomis juodomis garbanomis. Jo tamsios akys blykstelėjo, o paprastai linksmame pieninės karamelės spalvos veide atsispindėjo įtampa.

      – Mes žinome, kad tavo tėvas prieš mirtį išsiurbė iš šio verslo visas apyvartines lėšas, o tau paliko didžiulius kredito įsipareigojimus ir milžiniškas paskolas. Jau sumokėjai didžiąją dalį paskolų…

      – Pinigais, kuriuos uždirbau iš kitų sandorių – ne iš vynuogyno banko sąskaitų, – atšovė Lukas. Kendalas žinojo visas jo verslo smulkmenas, jis buvo ne tik Luko buhalteris ir finansų analitikas, bet ir jaunesnysis partneris jo padidintos rizikos kapitalo įmonėje.

      – Vynas, kurį gaminame, yra geras, – ramiai pratarė Ovenas Blekas.

      Luko nesuklaidino jo apsnūdęs balsas ir lėtai tariami žodžiai. Ovenas vienas iš darbščiausių jo pažįstamų žmonių. Jam, ūkio valdytojui, atsakingam už vyną ir alyvuoges, vaismedžių sodus ir pieninę, tekdavo anksti keltis ir vėlai eiti miegoti. Kaip ir pačiam Lukui.

      – Per kelerius pastaruosius metus tu laimėjai kelis svarbiausius apdovanojimus, įskaitant Metų vyndario apdovanojimą, – tęsė Ovenas.

      – Tai nieko nereiškia, jei nepadidina parduodamų butelių skaičiaus, – atkirto Lukas. – Mūsų vynai stovi – ir rūsyje, ir vyno parduotuvėse.

      Kai abu jo draugai nieko neatsakė, Lukas išklojo tai, ką kiti du akivaizdžiai galvojo:

      – Mūsų rinkodaros strategija yra šlamštas. Ji nuobodi ir senamadiška, o jos tiksliniai klientai – viena koja jau stovintys Dievo laukiamajame. – Lukas atsirėmė į sofos atlošą ir užsikišo pagalvėlę už galvos. – Kodėl nepastebėjau to anksčiau?

      Kartą viena visažinė mergina perspėjo mane, bet mano įžeista savimeilė neleido jos paklausyti. Be to, tada buvau iki ausų įklimpęs į kitas problemas. Maniau, kad kurį laiką galiu į tai nekreipti dėmesio… Kvailys, kvailys, kvailys.

      Sevidžų šeimos tradicinę strategiją „leisti kalbėti pačiam vynui“ nustelbė ryškios konkurentų reklamos kampanijos ir akį traukiančios etiketės. Lukas nieko nekeitė, nes St Sylve tradicijos buvo pačios svariausios. Senelis ir tėvas kalte įkalė jam tai į galvą. Meistriškumas ir tradicijos – štai ko siekė Sevidžų vyrai ir štai ką simbolizavo St Sylve gaminamas vynas.

      Lukas suprato meistriškumo reikšmę, tačiau turėjo kitą nuomonę apie tradicijas. Privalėjo kažką keisti, ir kuo greičiau. Žinoma, suprato, kad jo tėvas, senelis ir visi kiti protėviai ims vartytis karstuose… tačiau jei nesiims nieko radikalaus, kad padidintų pardavimą, turės arba parduoti St Sylve, arba susitaikyti su tuo, kad pelną, gautą iš kitų sandorių, teks nuolat naudoti dvarui subsidijuoti. Netolimoje ateityje norėtų pradėti gyventi normalų gyvenimą, o ne dirbti dviejuose darbuose vienu metu.

      Kendalas grįžo prie rinkodaros strategijos temos ir Lukas įsitraukė į pokalbį. Šmėstelėjo mintis, kad kažkur turi būti panelės Visažinės plano, kurį ji numetė ant jo stalo prieš tiek daug metų, kopija. Lukas bandė prisiminti, kur jį dėjo. Būtų įdomu pažiūrėti, ko ji ten prirašė…

      – Primink man, kas dalyvaus pasitarime? – Lukas pasiteiravo Kendalo.

      Jo draugui nereikėjo kompiuterio. Jis iš atminties padiktavo visų dalyvių pavardes.

      – O Džesės Šervud idėjų bankas? – pasidomėjo Lukas.

      – Tu man aiškiai nurodei jų nekviesti, – paprieštaravo Kendalas.

      Lukas kilstelėjo ranką.

      – Tik pasitikslinau.

      Kendalas prisimerkė ir papurtė galvą.

      – Neturiu supratimo kodėl. Nors tai nauja įmonė, per kelerius pastaruosius metus Džesė Šervud įgyvendino kelias įspūdingas kampanijas.

      – Tai nenori, kad ji dalyvautų? – suglumęs paklausė Ovenas. – O kur problema? Kodėl nenori jos pasikviesti į pasitarimą?

      Džesė Šervud. Lukas vis dar prisiminė jos dideles rudas akis, medaus spalvos banguotus plaukus, liekną kūną ir lygią grietinėlės spalvos odą. Jos skonį… braškėmis kvepiančius lūpų dažus ir mėtinės kramtomosios gumos aromatą. Beveik neprisiminė, kaip atrodė buvusi žmona, tačiau vis dar neužmiršo trijų strazdanėlių, sudarančių trikampį šiek tiek žemiau Džesės dešiniosios ausies.

      Jau geriau suvalgys saują vinių, nei prašys Džesės sudaryti naują rinkodaros strategiją. Kad ir kokia gera būtų jos reputacija.

      Tegu vadina jį išdidžiu ir užsispyrusiu, tačiau ši mergina į jo atmintį įsirėžė kaip aštrus spyglys… kaip aistringiausias, bet keisčiausias seksualinis nuotykis jo gyvenime.

      Vis