Tobula pora. Kat Cantrell

kad moteris reikia mokyti, kaip susituokti su vyru dėl pinigų? Nemanau, kad moterims su tokiais tikslais reikia pagalbos. Mano verslas – pagerinti moterų gyvenimą, suradus joms giminingą sielą.

      – O kodėl joms nesumokėjus už mokslą koledže ir leidus pačioms susirasti sau poras? – atrėmė Daksas.

      Stebėtojai sušurmuliavo, bet nei Daksas, nei Eliza vienas nuo kito nenuleido akių. Tarp jųdviejų spirgėjo nepaaiškinama energija. Ekrane tai atrodys tiesiog nepakartojamai.

      – Galimybių mokytis ir taip pakanka. Aš užpildau kitą nišą – padedu žmonėms rasti vienas kitą. Ir man puikiai sekasi. Jūs turėtumėt tai gerai žinoti.

      O ne, tik ne tai. Dabar jau beveik susirėmęs su ja nosimis, jis nusišypsojo, taip išlaikydamas žiūrovus nežinioje.

      – Kodėl turėčiau? Nes jūs pirštelio mostelėjimu sužlugdėte rizikos kapitalo įmonę ir ilgalaikę draugystę, kai supažindinote Leo su ta jo barakuda?

      Hmm, panašu, žaizda vis dar atvira.

      Jis ir Leo universitete dalijosi vienu kambariu, į pasaulį žvelgė taip pat; jie tikėjo sėkmės ir draugystės galia. Moterys reikalingos tol, kol iš jų gauni naudos. O tada atsirado Daniela, kuri kažkaip privertė Leo ją įsimylėti, o paskui išplovė jo seniausio draugo smegenis taip, kad šis prarado verslininko gyslelę.

      Na, Daniela nebuvo šimtu procentų kalta. Ji sukurstė, o Leo pats nutraukė sandorį su Daksu. Jiedu prarado septynženklę sumą. O tada Leo be jokios priežasties nutraukė draugystę.

      Draugo išdavystė vis dar skaudžiai kirbėjo paširdžiuose. Štai kodėl jis nepasitikėdavo žmonėmis. Tik prisileisk ką nors arčiau, ir tave sutrins į miltus.

      – Ne! – susierzinusi ji atsiduso ir trumpam užsimerkė, bandydama rasti šmaikštų atsakymą.

      Sėkmės! Nerasi.

      Bet ji pabandė:

      – Nes aš piršto mostelėjimu dviem žmonėms padėjau rasti vienas kitą ir įsimylėti. Kažkas tikro ir gražaus skleidėsi priešais jūsų akis, o jūs turėjote galimybę stebėti tai iš arti. Leo ir Denė idealiai tiko vienas kitam. Jų vertybės tokios pat. Štai ką daro mano kompiuteris. Suveda žmones pagal jų asmenybes.

      – Ta magija, apie kurią anksčiau užsiminėt, – Daksas replikavo kilstelėjęs antakius. – Tiesa? Juk visa tai – akių dūmimas. Sakot žmonėms, kad jie tinka vienas kitam, ir jie tuo patiki. Įtikinėjimo galia. Tiesą sakant, puiku.

      Ir jis kalbėjo rimtai. Jis pats buvo akių dūmimo specialistas. Tai padėdavo atitraukti visų dėmesį nuo to, kas vyksta už jo sielos uždangos, kur virė visa košė.

      Elizos skruostus išmušė raudonos dėmės, bet ji neatsitraukė.

      – Jūs cinikas, Daksai Veikfildai. Jei netikite laiminga pabaiga, dar nereiškia, kad taip negali nutikti.

      – Tiesa, – linktelėjęs pritarė. – Ir melas. Mielai prisipažįstu, kad esu cinikas, bet ilgas ir laimingas gyvenimas yra mitas. Ilgalaikiams santykiams reikia dviejų žmonių, kurie sutinka taikstytis vienas su kitu. Jokių melų apie amžiną meilę.

      – Tai… – Regis, Eliza nerado tinkamo žodžio. Tad jis jai padėjo.

      – Realybė?

      Jo motina tai įrodė, palikusi tėvą, kai Daksui tebuvo septyneri. Tėvas nebeatsigavo, vis vylėsi, kad ji kada nors sugrįš. Vargšelis.

      – Liūdna, – pataisė ji, graudžiai nusišypsojusi. – Jūs turbūt labai vienišas.

      Jis sumirksėjo.

      – Niekada šituo nesiskundžiau. Galiu per trisdešimt sekundžių šiam vakarui susiplanuoti penkis pasimatymus.

      – O, dar blogiau, nei maniau. – Dar kartą sukeitusi kojas, nuo kurių Daksas negalėjo atplėšti akių, ji pasilenkė į priekį. – Jums reikia susirasti gyvenimo meilę. Tuojau pat. Galiu padėti.

      Jis pats krūptelėjo nuo savo juoko. Nes tai nejuokinga.

      – Kurios dalies nesupratot? Tos, kur sakiau, kad jūs apgavikė, ar tos, kad aš netikiu meile?

      – Tai visiškai aišku, – tyliai kalbėjo ji. – Bandot įrodyti, kad mano verslas ir gyvenimo darbas yra apgaulė. Nepavyks, nes net tamsiausioms širdims galiu rasti porą. Net jums. Norit man ką nors įrodyti? Įveskit savo vardą į mano kompiuterį.

      Nokautas. Jį suvartė kaip šiltą vilną. Ir jis nesugebėjo to numatyti.

      Nepaisant visko, jis pajuto didelę pagarbą Elizai Arundel.

      Po velnių. Jam iš tiesų patiko jos stilius.

      Eliza nusibraukė drėgnus savo delnus į sijoną ir meldėsi, kad tik to nepastebėtų pasipūtėlis ponas Veikfildas. Tas saugus, iš anksto paruoštas interviu kažkur dingo, nes ji tikrai nebūtų sutikusi sėdėti po visomis tomis kaitriomis lempomis prieš milijonus akių, gręžiančių ją kiaurai.

      Ekspromtas nėra jos stiprioji pusė.

      Ne ką geriau sekėsi ir ginčas su turtingu, išlepintu, pernelyg dailiu, pasipūtusiu mergišiumi, kuris niekino viską, kuo ji tikėjo.

      O ką tik pakvietė jį išbandyti jos sugebėjimų. Gal ji kokio skiediklio prisikvėpavo?

      Bet tai nesvarbu. Jis niekada nesiryš. Tokie vyrukai, kaip Daksas, retai beldžiasi į piršlybų specialistės duris. Paviršutiniškų santykių be jausmų galima rasti vos spragtelėjus pirštais, ypač tokiam žmogui, kuris akivaizdžiai turi daug praktikos įsivilioti moteris į lovą. Ir greičiausiai yra neprastas lovos reikaluose.

      Daksas išsiblaškęs brūkštelėjo per žandikaulį ir susimąstė.

      – Siūlot man surasti porą?

      – Ne šiaip porą, – ji iškart pataisė ir atplėšė akis nuo nykščio, prigludusio prie tarsi išskaptuoto skruostikaulio. – Tikrą meilę. Mano tikslas – ilga ir laiminga pabaiga.

      Taip. Tikslas toks, ir ji niekada nenuvylė nė vienos poros. Juk ji ne šiandien pradėjo dirbti.

      Giminingų sielų suradimas suteikdavo Elizai pasitenkinimą. Beveik praeidavo noras ir pačiai susirasti partnerį. Bet viltis miršta paskutinė. Jei penkios motinos santuokos ir daugybė romanų nesugebėjo iš jos atimti tikėjimo meilės galia, tai ir Daksas Veikfildas to nepajėgs.

      – Tai papasakokit man apie savo ilgą ir laimingą gyvenimą. Ar ponas Arundelis – jūsų tikroji meilė?

      – Aš vieniša, – greitai prisipažino ji. Šį klausimą jai dažnai užduodavo klientai, kurie norėdavo sužinoti, ar ji kompetentinga; atsakymas ir dabar išsprūdo lengvai. – Tačiau tai nekenkia mano reputacijai. Juk vis tiek naudojatės kelionių agentės paslaugomis, nors ji ir nesilankė tame viešbutyje, kuriame rezervuojate nakvynę, tiesa?

      – Tiesa. Bet aš suabejočiau, kodėl ji tapo kelionių agente, jei niekada net nelipa į lėktuvą.

      Žiūrovai prunkštelėjo, jos kojų raumenys įsitempė, o mintyse iššoko eilėraščio eilutė: tas dėmesys, kaip aš jo nekenčiu. Leisk, papasakosiu kaip…

      Ji mielai liptų į lėktuvą, jei pasitaikytų tinkamas vyriškis. Bet klientus jos programa suvesdavo su kitomis moterimis, tik ne su ja, ir na… jai nelabai sekėsi prieiti prie įdomaus vyriškio kur nors viešumoje ir prisistatyti. Penktadienio vakaras su romantine komedija atrodė geresnis pasirinkimas nei abejonės, gal ji pasimatymams nepakankamai gera, sėkminga ar liekna.

      Šitam interviu pasiryžo tik dėl reklamos. Tai neišvengiama blogybė; vardan kompanijos „Ilgai ir laimingai“ sėkmės ji ryžosi tokiam viešam spektakliui.

      – Aš skraidau tik pirmąja klase, pone Veikfildai, – atsakė