Visa širdimi. Catherinne Mann

Numalšinusi norą trinktelėti vyrui už tai, kad taip netikėtai įsiveržė į jos gyvenimą, Selija sukryžiavo rankas ir laukė. Nebebuvo nuolaidi ir impulsyvi mergaitė. Nebebuvo persigandusi besilaukianti paauglė.

      Selija nebebuvo palūžusi jauna moteris, patekusi į pogimdyvinės depresijos gniaužtus taip giliai, kad net gyvybei grėsė pavojus. Ji sveiko labai sunkiai ir ilgai, padedama geriausių psichiatrų, todėl negalėjo niekam – ypač Malkolmui Daglui – leisti sugriauti ateities, kurią susikūrė.

      Meilė Selijai Patel pakeitė Malkolmo gyvenimą visam laikui. Tik prisiekusieji niekaip negalėjo nuspręsti, į gerąją ar į blogąją pusę.

      Kad ir kaip būtų, jų gyvenimai buvo susiję. Beveik aštuoniolika metų Malkolmas sugebėjo laikytis atokiai nuo Selijos, bet niekada nenustojo domėtis ja, net ir būdamas už vandenyno. Tai ir buvo tikroji atvykimo priežastis – nuolat besidomint buvusios merginos gyvenimu ir sužinojus apie jai gresiantį pavojų, pabudo jo globėjiškas instinktas. Dabar tereikėjo sugalvoti, kaip įtikinti Seliją vėl įsileisti jį į savo gyvenimą ir leisti padėti. Tai suteiktų Malkolmui progą išpirkti kaltę už tai, kad sugriovė judviejų gyvenimus. Gal tuomet pagaliau išsigelbėtų nuo galingos vaikiškos meilės, kurios tikrumu, praėjus tiek metų, ėmė abejoti.

      Nors, turint omenyje dabartinę Malkolmo savijautą, jų aistros prisiminimai vyro neapgavo. Dabar, kaip ir tada, potraukis Selijai Patel vos neišvertė jo iš kojų.

      Jis nesugebėjo pamiršti jos net keliaudamas po pasaulį ir dainuodamas sausakimšuose stadionuose. Negalėjo atitraukti nuo jos akių dabar, jai einant vos per žingsnį priešais jį. Jos banguoti tamsūs plaukai beveik siekė juosmenį ir siūbavo su kiekvienu žingsniu. Ryškiai geltona suknelė išryškino iškilumus, kuriuos kadaise glamonėjo jo rankos.

      Malkolmas nusekė paskui ją per sporto salę tame pačiame pastate, kur jiedu mokėsi. Jis dainavo vidurinės mokyklos chore tik tam, kad būtų šalia jos. Jis nekreipdavo dėmesio į erzinimus, kol vienas mažas kvailys pasakė kai ką užgaulaus apie Seliją. Malkolmas partrenkė jį ir trims dienoms buvo nušalintas nuo pamokų – nedidelė kaina už tokį poelgį. Tais laikais dėl mylimosios jis galėjo padaryti bet ką.

      Akivaizdu, kad tai nepasikeitė. Vienas agentų jam pranešė apie bylą, kuriai teisėjavo Selijos tėvas – stambaus masto narkotikų prekybos bylą. Pagrindinis įtariamasis ėmė persekioti Seliją. Malkolmas pranešė apie tai atitinkamoms institucijoms, bet jie net nepasidomėjo jo pateiktais įrodymais, atskleidusiais pinigų plovimą ir siejančiais sulaikytąjį su įtariamu narkotikų prekeiviu.

      Vietinės institucijos nemėgo pašalinių ir norėjo parodyti, kad pačios gali viską išspręsti. Tačiau kas nors privalėjo ko nors imtis ir suprantama, kad tas kas nors buvo Malkolmas. Niekas pasaulyje negalėjo atbaidyti jo nuo pasiryžimo apsaugoti Seliją. Jis privalėjo tai padaryti, kad atlygintų skausmą, kurį sukėlė jai prieš aštuoniolika metų.

      Selija atidarė duris šalia laiptelių į sceną ir tiesia tvirta nugara įžengė į nedidelį kabinetą su mažu stalu ir daugybe lentynų. Visur buvo prigrūsta partitūrų ir dėžių su muzikos instrumentais: pradedant trikampiais, ksilofonais ir baigiant bongais2. Popieriaus, rašalo ir odos kvapai maišėsi su pažįstamu Selijos aromatu, dvelkiančiu šokoladiniais saldainiais.

      Ji atsisuko švelniai atmesdama plaukus – viena sruoga paglostė jo riešą.

      – Ši vieta labiau primena sandėliuką, kur saugau savo daiktus, instrumentus ir dokumentus. Dažniausiai dirbu klasėse arba sporto salėje.

      Malkolmas pasukiojo rankinį laikrodį norėdamas nuraminti dilgčiojimą nuo svaiginančio jos plaukų prisilietimo.

      – Visai kaip senais laikais. Čia beveik niekas nepasikeitė.

      Policijos skyriaus darbuotojai buvo tokie pat aptingę kaip anksčiau ir tarnavo įtakingiems asmenims.

      – Kai kas vis dėlto pasikeitė, Malkolmai. Aš pasikeičiau, – pasakė Selija atšiauriu tonu, kokio anksčiau nebuvo girdėjęs.

      Ir tai žmogus, kurio specializacija – balso tembrai.

      – Ar išvarysi mane už tai, kad nutraukiau repeticiją?

      – Tai būtų labai nemandagu. – Jos pirštai neramiai žaidė su ant stalo gulinčia havajietiška gitara, lengvi garsai pasklido ore. – Susitikimas su tavimi buvo įspūdingiausia akimirka mokinių gyvenime.

      – Akivaizdu, kad tau tai nepaliko tokio didelio įspūdžio. – Malkolmas atsilošė ir susikišo rankas į kišenes, kad susilaikytų nepalietęs stygų. Jį užplūdo prisiminimai, kaip jie kartu grodavo gitara ir pianinu, kol bendra meilė muzikai virto meile vienas kitam. O gal iš tiesų meilės nebuvo, gal atmintis iškraipė prisiminimus? Tiek daug laiko prabėgo nuo paskutinio jų susitikimo, kad Malkolmas ėmė abejoti savo jausmais.

      – Kodėl tu čia? – Grakštūs pirštai, žaidžiantys stygomis, beveik užhipnotizavo jį. – Juk nekoncertuoji šiose apylinkėse.

      – Nejaugi seki mano gastrolių tvarkaraštį? – Jo žvilgsnis grįžo prie Selijos veido.

      Ji suprunkštė iš juoko.

      – Visi šio miesto gyventojai seka kiekvieną tavo žingsnį: ką valgai pusryčiams, su kuo susitikinėji… Turėčiau būti akla ir kurčia, kad negirdėčiau, ką vietiniai kalba apie talentingąjį berniuką. Bet asmeniškai – daugiau nebesu privilegijuota Malkolmo Daglo gerbėjų klubo narė.

      – Na štai, tokią tave ir prisimenu. – Jis nusišypsojo.

      Bet Selija nesijuokė.

      – Vis dar neatsakei į mano klausimą – kodėl esi čia?

      – Dėl tavęs. – Jo aistra veržėsi per kraštus. Prakeikimas, kodėl ji tapo dar geidulingesnė nei anksčiau?

      – Dėl manęs? Abejoju, – atsakė ji šaltai, vis dar liesdama gitaros stygas taip jausmingai, tarsi mėgautųsi kiekvienos natos pajautimu tiek pat, kiek skambesiu. – Šį vakarą būsiu užimta. Galėjai paskambinti prieš atvykdamas.

      – Tu kitokia nei anksčiau.

      Moters veide šmėstelėjo kažkas neperprantamo, tada ji tęsė:

      – Tuomet buvau paauglė. Dabar – suaugusi moteris, turinti įsipareigojimų. Tad gal galėtumėm greičiau visa tai užbaigti?

      – Tu gal ir nesekei mano dienotvarkės, bet aš sekiau tavo.

      Jis žinojo kiekvieną smulkmeną apie grasinančius skambučius, nuleistą padangą ir kitas grėsmingas užuominas, kas dieną vis dažnėjančias. Jis taip pat žinojo, kad tėvui ji papasakojo tik pusę visų šių įvykių. Mintys apie pavojų numalšino Malkolmo aistrą ir padidino norą apsaugoti Seliją.

      – Žinau, kad baigei muzikos specialybę su pagyrimu Pietų Misisipės universitete. Ir nuo tada dėstai šioje mokykloje.

      – Labai tiksli informacija, bet didžiuojuosi savo gyvenimu daug labiau, nei gali nusakyti pora sakinių. Ar atvažiavai įteikti man pavėluotą mokyklos baigimo dovaną? Nes jei ne, gali eiti toliau dalyti autografų.

      – Tuomet grįžkime prie persekiojimo. – Malkolmas pasitraukė nuo durų ir sustojo tiesiai priešais ją, norėdamas įrodyti sau, kad gali stovėti taip arti ir susilaikyti nepalietęs. – Atvažiavau tavęs apginti.

      Selijos pirštai užkliudė gitaros stygą ir nors ji nenusisuko, žvilgsnis nukrypo į šoną.

      – Gal galėtum paaiškinti?

      – Puikiai žinai, apie ką kalbu. Tie keisti skambučiai, kuriuos minėjai.

      Kodėl ji slėpė tai nuo savo tėvo? Iš pykčio jam suspaudė skrandį – ant jos pyko už tai, kad buvo tokia neatsargi, o ant savęs – kad žengė tą viliojantį žingsnį artyn.

2

Bongai – iš Lotynų Amerikos kilęs perkusinis instrumentas, sudarytas iš dviejų skirtingo dydžio būgnų, pritvirtintų vienas šalia kito.